Tai, kas pasakojama šiame partizanų ryšininkių, aktyvių kovotojų su okupantais – Lietuvos moterų prisiminimų rinkinyje, yra šimtų, tūkstančių mūsų šeimų tragedijos. Kiekviena atskleidžia tik mažą dalelę didelio sielvarto. Sudaužytais kūnais, sutryptom sielom, žiauriai išduotos, bet nenugalėtos ištvėrė Sibirą, palaikomos amžino siekio – atsitiesti.
Ir pasirodė man, kad tai ta pati šviesa, kuri sušildydavo ir suteikdavo stiprybės, kai traukdavome iš maumedžio kamieno sakuose įstrigusį pjūklą palaistydamos ašaromis. Arba linkdavome po grudų maišais ir širdis daužydavosi kaip varpas, o kiekvienas dūžis atrodydavo paskutinis, arba kaip brisdavome per pusnynus, nesibaigiančioje kalinių eisenoje vaiduokliškai spindint aukštybės mėnuliui, lojant kareivių šunims ir plykčiojant durtuvų plienui.
