„Literatūra. Svarbiausi tekstai“ – tai serija knygų, supažindinančių moksleivius ir visuomenę su pagrindiniais lietuvių ir pasaulio autorių kūriniais.
Australų rašytojo Alano Maršalo (Alan Marshall) knygoje „Aš moku šokinėti per balas“ (1955 m.) jautriai, bet kartu labai atvirai vaizduoja kitokio žmogaus pasaulį.
Apie skaudžius dalykus prabylama paprastai ir atvirai, nuoširdžiai, be patoso, be baimės užgauti ar įžeisti. Rašytojas nemanipuliuoja skaitytojo jausmais, neprašo atgailos ir užuojautos, priešingai – knygoje daug šviesos, nuotykių sveiko humoro. Berniukas įrodo sau ir skaitytojui, kad ramentai nėra kliūtis. Vienintelė kliūtis, trukdanti judėti – perdėtas suaugusiųjų gailestis ir baimė suvokti kitokį.
Knygoje „Aš moku šokinėti per balas“ puoselėjamos draugystės vertybės, artimųjų palaikymas. Būdamas nepaprastas, jis puikiai gyvena paprastų žmonių kasdienybėje, nevengia kovoti už save, pasipešti mokykloje, medžioti, leistis į nuotykius su draugais, pažinti spalvingą atokių Australijos medkirčių gyvenimą. „Jei nori būti šio to vertas, reikia išmokti priimti smūgius“ – šie medkirčio Piterio išsakyti žodžiai tampa kertiniu knygos filosofijos akmeniu. Šis neslegia – jei radę savo kelyje išdrįsime pasilenkti ir nestokosime jėgų jo pakelti.
Alanas Maršalas (Alan Marshall, 1902–1984) – žymus Australijos rašytojas. Vienas iš žinomiausių jo kūrinių – autobiografinė apysaka „Aš moku šokinėti per balas“. Tai atvira, nesumeluoto nuoširdumo, tikrų jausmų ir gyvenimo išbandymų kupina vaikystės istorija. Kitokio berniuko noras visomis išgalėmis kabintis į gyvenimą negali palikti abejingų. Ši knyga priverčia patikėti, kad nėra neįveikiamų sunkumų ir neperžengiamų ribų. Kartu tai ne tik asmeninė žmogaus išgyvenimų istorija, bet ir pasakojimas apie pervartų epochą – kai senąjį gamtos pasaulį, arklio kanopų kaukšėjimą užgožia burzgiantys mašinų varikliai.
