Poeto, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Aido Marčėno naujos knygos „Ir” pagrindinė tema – poezija, kūryba, kalba; jomis tikima, joms atnašaujama. Eilėraštis „Branda” – savotiška ars poetica, atskleidžia jausmų-pojūčių, kalbos, gamtos ir galiausiai poetinės kalbos apykaitą. Dažnas eilėraštis turi motto (iš Šventraščio, poezijos ar savo kūrinio), teikiantį peno improvizavimui. Iš takios, lengvasvorės medžiagos išauga eilėraštis – vientisas išgyvenimas, būties pajauta, melodija. Poetas dažnai sužaidžia tylos – kalbėjimo – skambesio (ir aido) prasmėmis ir atspalviais.
Impulsai kūrybai ateina iš artimiausios aplinkos įspūdžių, sapnų, prisiminimų. Tik retam poetui šitaip pasiseka asmeniškesnį motyvą, vaikystės ir paauglystės vaizdus, juokavimus, žaidimą paversti tikra poezija. Eilėraštis sukuriamas tarsi iš nieko, – improvizuojant, perfrazuojant, žaidžiant, cituojant. Prie visko liečiamasi vos vos, bijant nustelbti pačią poezijos esybę, kuri yra tarsi gyvas sutvėrimas ar dievybė.
Aidas Marčėnas – retas formos meistras, ir netgi formos pedantas. Štai kaip poetas nusako savo naująjį rinkinį „Ir”: „Pirmame skyriuje vyrauja vienaskaitos antrasis asmuo, trečiame – vienaskaitos pirmasis. Vienaskaitos antruoju asmeniu parašytas ir antras skyrius, savotiškas poetinis dienoraštis. Jame „Rugsėjo devintos” ir paskutinis „Rugsėjo šešioliktos”, o ir trečio skyriaus antras eilėraštis „Debiutas su didmeistriu” šiek tiek šią struktūrą – mano sąmonės ir kitos mano ar tavo sąmonės – paaiškina.”
