„Abu jauni žmones pažvelgė vienas kitam į akis ir tikriausiai liko patenkinti tuo, ką išvydo, nes jaunojo karaliaus veidas suspindo akivaizdžiu džiugesiu, o Barbora stipriai nuraudo, prisiminusi nuotykį girioje.
Atsisėdęs ant pakylos ir žvelgdamas į tirštą prašmatniai išsipusčiusių žmonių sambūri, Žygimantas vis stengėsi nepamesti iš akių tos, kuri taip labai jį sudomino, o išvydęs ją besišnekančią su vaivada Hlebovičium, pajuto širdyje tarsi užgimstant pavydą. Ir susigriebęs, kad išgyvena šį nepažįstamą lig tol jausmą, pradžioje netgi kiek susigėdo“.
