Stefan Zweig — Trys meistrai: Balzacas, Dickensas, Dostojevskis

pagal |

Stefan Zweig — Trys meistrai: Balzacas, Dickensas, Dostojevskis

Serija: „Die Baumeister der Welt #1“.

Štefanas Cveigas (Stefan Zweig, 1881–1942) – austrų literatūros klasikas, plačiai pagarsėjęs prozininkas, biografas, poetas, tragiško likimo menininkas, pacifistas, karštai palaikęs suvienytos Europos idėją, viena įstabiausių Vienos „aukso amžiaus” pabaigos asmenybių. Autorius lietuvių skaitytojams puikiai pažįstamas – pirmieji jo kūrybos vertimai mūsų šalyje pasirodė jau 1929 m. Vėliau buvo išleista keletas romanų, biografijų, novelių rinkinių. Rašytojo kūryba, išlaikiusi laiko egzaminą, skaitytojų vertinama ligi šiol.

„Trys meistrai: Balzacas, Dickensas, Dostojevskis” – trys biografinės esė, skirtos didiesiems XIX a. epinio romano kūrėjams. Autorius meistriškai piešia psichologiškai įtaigų kiekvieno jų, kaip žmogaus ir rašytojo, tapsmą atitinkamos tautos ir epochos kontekste. Esė pulsuoja nuodugniu Balzaco, Dickenso ir Dostojevskio gyvenimo ir kūrybos išmanymu, gyvenimiška išmintimi ir meile herojams.

 

Romanų rašytoju galutine, aukščiausia, prasme gali būti tik enciklopedinis genijus, universlus menininkas, kuriantis ištisą kosmosą, greta žemiškojo pasaulio renčiantis savąjį su savais tipais, savais gravitacijos dėsniais ir savo žvaigždėtu dangumi, – argumentu čia tampa kūrinio apimtis ir personažų gausa. Kiekvieną personažą, kiekvieną įvykį romanistas taip impregnuoja savo esybe, kad šie tampa ne tik tipiški jam, bet ir tokie įtaigūs ir išraiškingi mums, jog neretai suvilioja apibūdinti tam tikrus įvykius ar asmenis jo vardu, taigi kartais realaus gyvenimo žmogų pavadiname balzakišku herojumi, dikensišku tipu, dostojevskiška prigimtimi.

Iš vokiečių kalbos vertė Austėja Merkevičiūtė

PRATARMĖ

Anaiptol ne atsitiktinumas susieja į vieną knygą šias per dešimtmetį atsiradusias esė apie Balzacą, Dickensą ir Dostojevskį. Vieningas ketinimas paskatino parodyti tris didžiuosius ir, regis, vienintelius devyniolikto amžiaus romanų rašytojus kaip tipus, asmenybiniais kontrastais papildančius vienas kitą ir galbūt suteikiančius aiškią formą romanisto, kaip epinio pasaulio kūrėjo, sąvokai.

Vadindamas Balzacą, Dickensą ir Dostojevskį vieninteliais didžiaisiais devyniolikto amžiaus romanų rašytojais, anaiptol neneigiu atskirų Goethės, Gottfriedo Kellerio, Stendhalio, Flauberfo, Tolstojaus, Victoro Hugo ir kitų rašytojų kūrinių didybės: pavienis pastarųjų romanas neretai toli pranoksta kokį nors pirmųjų, ypač Balzaco ar Dickenso, romaną. Todėl privalau aiškiai nusakyti griežtą skirtumą tarp vieno romano kūrėjo ir romanisto. Romanų rašytoju galutine, aukščiausia, prasme gali būti tik enciklopedinis genijus, universalus menininkas, kuriantis ištisą kosmosą, greta žemiškojo pasaulio renčiantis savąjį su savais tipais, savais gravitacijos dėsniais ir savu žvaigždėtu dangumi, – argumentu čia tampa kūrinio apimtis ir personažų gausa. Kiekvieną personažą, kiekvieną įvykį romanistas taip impregnuoja savo esybe, kad šie tampa ne tik tipiški jam, bet ir tokie įtaigūs ir išraiškingi mums, jog neretai suvilioja apibūdinti tam tikrus įvykius ar asmenis jo vardu, taigi kartais realaus gyvenimo žmogų pavadiname balzakišku herojumi, dikensišku tipu, dostojevskiška prigimtimi. Personažų gausa kiekvienas šių menininkų taip vieningai išryškina tam tikrą gyvenimo dėsnį, gyvenimo sampratą, kad randasi nauja pasaulio forma. Pavaizduoti šį giliausią dėsnį, šią slaptą charakterių kūrimo vienybę – esminis mano knygos, kurios paantraštė galėtų būti „Romanisto psichologija”, tikslas.

Kiekvieno šių trijų romanistų sava sritis. Balzacas vaizduoja visuomenės, Dickensas – šeimos, Dostojevskis – individo ir visatos pasaulį. Lyginant šias sritis atsiskleidžia rašytojų skirtumai, vis dėlto niekada nemėginu paversti šių skirtumų vertybiniais sprendimais, juolab prielankiai ar piktindamasis pabrėžti tautinių menininko kūrybos ypatumų. Kiekvienas didis kūrėjas yra vienovė, savu saiku apimanti savo ribas ir svorį: tėra vien specifinis vidinis kūrybos svoris, ne absoliutus svoris teisingumo svarstyklių lėkštėje.

Visi trys straipsniai skirti su rašytojų kūriniais susipažinusiam skaitytojui: tai anaiptol ne įvadas, o sublimacija, kondensatas, ekstraktas. Šitaip glaustai dėstant įmanoma pateikti tik tai, ką pats asmeniškai jauti kaip esmę; toks neišvengiamas ribotumas labiausiai apgailėtinas rašant apie Dostojevskį, nes šio rašytojo – kaip ir Goethės – begalybės niekada neapims net ir išsamiausia formulė.

Prie šių trijų rašytojų – prancūzo, anglo ir ruso – mielai pridurčiau reprezentatyvi vokiečių romanistą, epinio pasaulio kūrėją ta aukšta prasme, kurią suteikiau žodžiui „romanistas”. Vis dėlto tarp šiuolaikinių ir praeities vokiečių rašytojų nerandu nė vieno tokio aukščiausio rango romanisto. Galbūt šios knygos prasmė – paskatinti jį, kol kas tolimą, ir pasveikinti.