Į modernaus meninio mąstymo struktūrą K.Binkis grįžo paskutinėje dramoje
„Generalinė repeticija” (padiktuota žmonai ligos patale 1939-1940 m.),
orientuodamasis į plakatiškai apnuoginto problemiškumo, scenos
sąlygiškumą demonstruojančio ir čia pat jį neigiančio teatro meną, kurio
pradininkais laikė L. Pirandelą ir K. Čapeką.
„Generalinė repeticija” (padiktuota žmonai ligos patale 1939-1940 m.),
orientuodamasis į plakatiškai apnuoginto problemiškumo, scenos
sąlygiškumą demonstruojančio ir čia pat jį neigiančio teatro meną, kurio
pradininkais laikė L. Pirandelą ir K. Čapeką.
„Generalinės repeticijos” tematika :
pasakojama į karo sūkurį patekusio mažo žmogaus gyvenimo istorija: jo
praradimai, kančios ir neviltis. Drama tarsi laiptai, po truputi
atskleidžiant siužetą kylą aukštyn link kulminacijos. Galiausiai laiptai
susipina ir toliau siužetas tęsiamas lyg spiralė į viršų. Tuo pačiu
susimaišo dramoje vaizduojama generalinė spektaklio repeticija kartu su
tikru gyvenimu. Būdamas modernistas K. Binkis nebijo improvizuoti su
kūrinio forma. Štai turinys esti gilus, prasmingas ir skaudus.
pasakojama į karo sūkurį patekusio mažo žmogaus gyvenimo istorija: jo
praradimai, kančios ir neviltis. Drama tarsi laiptai, po truputi
atskleidžiant siužetą kylą aukštyn link kulminacijos. Galiausiai laiptai
susipina ir toliau siužetas tęsiamas lyg spiralė į viršų. Tuo pačiu
susimaišo dramoje vaizduojama generalinė spektaklio repeticija kartu su
tikru gyvenimu. Būdamas modernistas K. Binkis nebijo improvizuoti su
kūrinio forma. Štai turinys esti gilus, prasmingas ir skaudus.
