… staiga didžiausiai savo nuostabai išvydau, kad anaiptol neketindamas to daryti, iš tikrųjų parašiau ne ką kitą, o istoriją su laiminga pabaiga.
„Skustuvo ašmenys”, 1944 m. parašytas romanas, tučtuojau tapo populiariausia iš visų jo knygų. Perkeldamas mus į XX a. trečiąjį dešimtmetį, romane Maughamas pasimėgaudamas, sodriai ir taikliai atkuria nerūpestingai prabanga besidžiaugiančius JAV turtinguosius: gražuolę Izabelę, puošeivą ir snobą jos dėdę Eliotą, Izabelės rankos siekiantį turtingą jaunystės draugą Grėjų…
Tačiau pagrindinė romano „Skustuvo ašmenys” idėja – gyvenimo prasmės paieškos. Prasmės, kurios atkakliai siekia pagrindinis romano herojus Laris. Regis, vaikinui šypsosi laimė: jį myli ir už jo tekėti ruošiasi Izabelė, jam siūlomas darbas ir šviesi ateitis mylinčios žmonos pašonėje. Tačiau iš karo grįžęs jaunuolis kankinasi, ieškodamas atsakymo į esminį gyvenimo klausimą; Laris išeina iš Izabelės gyvenimo ir išvyksta į Paryžių – ir romane vėl išnyra jau daug vėliau. Romane, kuris tikroviškas kaip pats gyvenimas, žaviai paradoksalus kaip praėjusių laikų Paryžius…
Šmaikščiai, taikliai, bet atlaidžiai ir su meile nutapyti veikėjų portretai (beveik visi Maughamo romanų personažai turi prototipus), nuostabi trečiojo dešimtmečio Paryžiaus atmosfera. „Skustuvo ašmenys” – lengvas, bet išmintingas pasakojimas apie tai, kad manome gyveną, o iš tiesų vaikštome skustuvo ašmenimis. Ir kad kiekvienas gauname ne tai, ko nusipelnome, o tai, ko labiausiai trokštame.
Iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė
