Serija: „Lietuvos valsčiai #14“.
LAUKUVA – istorinis Žemaitijos miestelis, įsikūręs tarp senojo Žemaičių plento ir Kauno–Klaipėdos greitkelio. Rašytinė Laukuvos žemės istorija prasideda 1253-aisiais, Karaliaus Mindaugo karūnavimo metais. Jau XVII a. per Laukuvos miestelio centrinę dalį driekėsi keliai, jungę Laukuvą su istoriniais Žemaitijos miestais ir miesteliais.
Laukuvos apylinkėse stūksantys Treigių, Bilionių (Švedkalnio), Burbiškių (Paršpilio), Medvėgalio piliakalniai bei mitologinis Padievyčio kompleksas liudija šio krašto žmonių amžiną kovą dėl savo laisvės, kalbos, būdo. Senõsios Laukuvos vardu vadintos ir kitos vietovės: Treigiai, Šiauduva (Padievytis), I(e)voniškiai.
Monografijoje pateikiami originalūs Laukuvos ir Požerės bažnyčių interjerų raidos ir Laukuvos miestelio centro (urbanistinio paminklo) kultūrologiniai tyrimai. Daug dėmesio skiriama tarpukariui (1918–1940 m.). Pateikiama išsami medžiaga apie Laukuvos pradžios mokyklas, gimnaziją, mokytojus, organizacijas. Pristatomi Laukuvos apylinkių gamtos ir kultūros turtai, jų kūrėjai ir puoselėtojai.
Laukuviškiai gali didžiuotis savo krašto žmonėmis: tremtine gydytoja Dalia Grinkevičiūte, Šv. Rašto vertėju prelatu Antanu Rubšiu, etnologu prof. Norbertu Vėliumi, kurio žodžiai, pasakyti gimnazijos atkūrimo proga, skamba tarsi priesakas ateinančioms kartoms: „[…] tautinį bendrumą, gentinį, žemaitišką, parapijinį, laukuvišką bendrumą ugdo etninė kultūra. Ji ugdo meilę mūsų kultūrai, kraštui, pirmiausia savo mokyklai, Laukuvai, Šilalės rajonui, Lietuvai, plačiam pasauliui“.
