Violeta Domkuvienė — Madagaskaras. mora mora per stebuklų šalį

pagal |

Violeta Domkuvienė — Madagaskaras. mora mora per stebuklų šalį

Šis prieš milijonus metų nuo Afrikos žemyno atskilęs žemės lopinėlis išsiskiria unikaliu kraštovaizdžiu ir niekur kitur Žemėje neaptinkamų gyvūnų bei augalų gausa. Šimtamečių baobabų giraites keičia raudonos it kraujas lygumos, šias – į dangų aštriomis viršūnėmis besistiebiantys akmeniniai kalnai, o už jų veriasi nepaprasto grožio vandenyno pakrantės. Salos lankytojus pasitinka visomis vaivorykštės spalvomis žydinčios gėlės ir šimtai smalsių akių – lemūrų, fosų, iguanų, sifakų, chameleonų ir kitų nematytų gyvūnų.
Ne mažiau nei gamta Madagaskare žavi visada besišypsantys ir draugiški vietiniai gyventojai malagasiai, saviti jų papročiai bei tradicijos. Knygoje sužinosite, kodėl auginti daug vaikų Madagaskare yra gerai, ką reiškia, kai vyras plaukuose nešioja įsmeigtas šukas, kodėl moteriai turėti auksinių dantų yra didelė garbė.

Knygos „Madagaskaras. Mora mora per stebuklų salą“ autorės Violetos Domkuvienės įspūdžiai apie kelionę po Madagaskarą nė vieno nepalieka abejingo. Vaizdingai ir gyvai ji pasakoja apie ten aptiktus gamtos stebuklus, su gera humoro doze prisimena nuotykius, kuriuos jai ir kelionės draugams teko patirti, stebina keisčiausiais vietinių gyventojų papročiais, kuriuos pavyko sužinoti iš pačių malagasių.
„Madagaskaras. Mora mora per stebuklų salą“ – tai nepaprastai įtraukianti kelionių knyga, kurioje rasite ir nuotykių, ir naudingų žinių apie Madagaskaro transportą, maistą, papročius bei kitus keliautojus dominančius dalykus.
Kaip sako knygos autorė V. Domkuvienė, Didžiąja Raudonąja sala vadinamam Madagaskarui abejingas gali likti tik visiškai gamtos grožio nejaučiantis ir nematantis žmogus.

„Oooo baobabai! Šokam iš šalikelėje sustojusio autobusiuko, net nelaukdamos, kol dulkės pažeme nuguls, – dešinėje pusėje šilta rausvos ochros spalva besileidžiančios saulės nudažyti stūkso storakamieniai belapiai gražuoliai. Puolam per brūzgynus su jais glebėsčiuotis, fotografuoti.
Tokie milžiniški, kad prigludus, rodos, sielą į save sutraukia. Iš šalies žiūrint, atrodom kaip musės, prie kamieno prigludusios. Nieko keisto – juk gyvena jie iki dviejų tūkstančių metų…“

„Jei dabar imsiu visiems tvirtinti, kad Madagaskaras – didžioji mano meilė, pasielgsiu kaip penkiolikmetė, kuriai kiekvienas naujas susižavėjimas ir įsimylėjimas atrodo TAS – tikrasis, vienintelis ir paskutinis.
Vis dėlto man jau senokai nebe penkiolika ir gyvenimas daug kartų parodė, kad dėti taškus ir būti kategoriškai reikia labai atsargiai. Kita vertus, taip sakydama išduočiau kitas savo meiles, kurios buvo tokios stiprios, kad atrodė daugiau jau nieko panašaus niekada nebus. Turiu omenyje visiškai mane pakerėjusią žavingąją Kubą, nuostabiąją virakočių vaikų tėvynę Peru, paslaptingą, tūkstančiais medinų gatvelių, ornamentų raštais ir egzotiškų kvapų burtais besistengiantį susukti galvą Maroką, kerinčio grožio Balio salą ir daugelį kitų meilių…
Taigi, nesakysiu, kad Madagaskaras vienintelė ir jau (neduok Dieve) paskutinė mano meilė – juk kas žino… Bet jausmas jam toks stiprus, kad noriu paėmusi Jus už rankos, mora mora vesti ir pasakoti apie Didžiąją Raudonąją salą, kuriai abejingas gali likti tik visiškai gamtos grožio nejaučiantis ir nematantis žmogus.“

Autorė

(Visited 9 times, 1 visits today)