Vincas Pietaris — Lietuviai amžių glūdumuose

Nuo mu­su pra­bo­čiu apie lie­tu­viu tau­tos se­no­vęma­žai kas te­už­si­li­ko. Se­nos dai­nos ir pa­sa­kos, irstab­mel­diš­ka ital­pa nuo­lat uje­mos par ku­ni­gus, popri­emi­mo ka­ta­li­kys­tes, tu­re­jo ant ga­lo iš­nyk­ti be­veiksu­vis. Ra­šy­tu gi li­ku­čiu jo­kiu ne­ran­da­me. Taipjog šiu die­nu ty­ri­ne­to­jas yra pri­vers­tas sem­ti ži­niasiš sve­ti­mu vers­miu, ku­rios, su­pran­ta­mas da­ly­kastu­ri sa­vy­je daug klai­du, jau tai del to, jog sve­ti­mira­šejai to­li nuo Lie­tu­vos gy­ve­no, jau tai ty­čia pa­da­ry­tu par ju pik­tą no­rą. Taip ne­to­li ieš­kant ne­ži­no, jog ru­siš­ko­sios vers­mes par val­džios pa­lie­pi­mąty­čia da­re­si su­dar­ky­tos ir ivai­rio­mis me­la­gys­te­mis pri­kam­šo­mos del mu­su tau­tos akiu ap­mo­ni­ji­mo. […]