Šeštasis dvidešimt šešerių metų Vilio Normano romanas „Beprotnamis” („Liberum Artis”, 2011 m., 220p.) – neabejotinai pati skandalingiausia ir labiausiai šokiruojanti pastarojo meto knyga apie psichiatriją ir jos gydymo džiungles, psichotropinius vaistus, gydytojų mėgavimąsi kitų kančiomis ir visuomenės užmerktas akis prieš tai, kas vyksta.
Ją galima palyginti su pirmuoju Michelio Houellebecqo romanu „Bet kas”, – kaip ir jame, čia analizuojama vartotojiška visuomenės ir jos neviltis, gimusi iš žmogiškų santykių fetišizavimo, sudaiktinimo, suprekinimo.
„Beprotnamis” – tai knyga-manifestas, prieš nužmogėjusį pasaulį, kuriame viskas perkama ir parduodama.
