Knygoje „Sofija” autorė, kaip jai įprasta, jautriai ir giliai analizuoja Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės gyvenimą ir kūrybą.
Kymantaitės gyvenimas knygoje „Sofija” tyrinėjamas kaip tekstas, ypatingą dėmesį atkreipiant į jos kovą už vyrų ir moterų lygybę, aktyvų dalyvavimą Vilniaus spaudos gyvenime; aptariamas jos platus kūrybinis palikimas. Bendro gyvenimo su Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu svarba atskleidžiama analizuojant jųdviejų laiškus, taip pat apžvelgiamas Sofijos santykis su jos šeimos nariais, lietuviškąja literatūros tradicija, kalbos mokytojais. Kymantaitės darbai lyginami su Vydūno, teigiama, kad ji buvusi ne vien sociokritikė, bet ir viena svarbiausių savo laikmečio švietėjų.
