„Paryžiaus katedra“ – tai epas, pasakojantis ne tik romantišką ir tragišką meilės istoriją, bet ir atskleidžiantis spalvingą, dramatiškų įvykių kupiną viduramžių Paryžiaus gyvenimo paveikslą. Pagrindinis kūrinio veikėjas – Dievo Motinos katedra – tuometė Paryžiaus širdis, kur susipina daugelio personažų jausmai, viltys ir netektys.
1482 metai, kvailių festivalio Paryžiuje diena. Išsigimėlis katedros varpininkas Kvazimodas Stebuklų rūmuose – pogrindinėje elgetų ir nusikaltėlių karalystėje – karūnuojamas kvailių popiežiaus karūna. Gražuolė čigonaitė Esmeralda savo šokiais ir dosnumu bei grožiu užkariauja daugelio vyrų, tarp kurių ir gražuolis karininkas Febas, ir religingasis arkidiakonas Frolas – Kvazimodo įtėvis, ir pats likimo nuskriaustasis kuprius Kvazimodas, širdis. Tik jų meilė pasmerkta, o laimės akimirka trunka neilgai…
