Penki keleiviai, skridę oro balionu, patiria katastrofą ir atsiduria negyvenamoje saloje vidur Ramiojo vandenyno. Bet ar ji tikrai negyvenama? Naujieji ,,robinzonai”,kurdamiesi saloje, susiduria su daugeliu paslaptingų dalykų. Jie ieško žmonių,bet jų neranda. O vis dėlto turi kas nors būti…
„Paslaptingoji sala” – tai himnas homo racionalis . Nesupratusiems – žmogui, kuris ginkluotas žiniomis ir protu užvaldo pasaulį. Ji uždėjo neišdildomą atspaudą tikint žmogaus galia – turbūt ne man vienam…
Pora žodžių apie siužetą – iš Pietiečių nelaisvės pabėgę keturi Šiauriečiai, JAV pilietinio karo dalyviai: inžinierius Sairas Smitas ir jo tarnas Nabas (Smitas nekentė vergijos, bet tarnas niekaip nenorėjo nuo jo pabėgti :-), karo korespondentas (beje, tai buvo pirmasis karas, kuriame taip smarkiai reiškėsi karo korespondentai!) Gedeonas Spiletas, jūreivis Penkroftas ir jauniausias komandos narys – Herbertas bei šuo Topas po oro baliono katastrofos dribteli į Ramiojo Vandenyno negyvenamą salą, kur pradeda kovą už būvį… Bet bepigu kovoti už būvį, kai tarp jų yra INŽINIERIUS (ak, kokia ten yra odė inžinerijai!), kuris žino ir išmano viską, nuo ugnies uždegimo dviejų laikrodžių stikleliais iki kaip elektrifikuoti sąlą… Bet saloje yra dar kažkas, kuris patyliukais globoja kolonistus, nes pamato, kad gamta jiems ruošia kai ką tokio, ko įveikti nepadės jokios žinios…
Daugiau nė viena Ž. Verno knyga man nepaliko TOKIO neapsakomo įspūdžio, kaip „Paslaptingoji sala”. O juk buvo ir nuostabieji „Kapitono Granto vaikai”, ir „Penkiolikos metų kapitonas”, ir „20 000 mylių po vandeniu”, bet jos visos buvo ne tokios – nes per mažai davė vietos technikai, mokslui ir tikėjimu, kad žmogus – beveik visagalis…
Himnas racionaliajam žmogui
ir
