Coelho, Paulo – Prie Piedros Upės – Ten Aš Sėdėjau Verkdama

pagal |

Ši brazilų rašytojo Paulo Coelho knyga pasakoja apie dvasinius vieno jaunuolio ieškojimus. Po gana nuodėmingo gyvenimo jis ryžtasi stoti į kunigų seminariją, bet netrukus išklysta iš tiesaus kelio: ima važinėti po šalį, skelbdamas savo „atradimą“, pasiskolintą iš pagonybės laikų (Deivės, Didžiosios Motinos, kultą), bei kitas toli gražu nenaujas erezijas, nors jo draugams (kol kas tai tik dešimties draugų būrelis) jos atrodo pažangios, revoliucinės, o jis pats laikomas revoliucionieriumi, būsimuoju dvasios mokytoju. Iš tikro jis turi ekstrasensinių galių – gydo ligonius ir tuo itin patraukia žmones.
P. Coelho labai subtiliai, labai nešališkai piešia tipišką naujos sektos kūrimąsi. Neskubėdamas teisti ar piktintis, savo nuomonę išsakydamas herojaus vaikystės draugės Pilaros žodžiais: „Tai, ką jis kalbėjo, man dabar atrodė piktžodžiavimas“. O kartais netgi pritardamas, nes idėja apie moteriškąjį Dievo pavidalą jam atrodo patraukli. Nors pasitaiko, kad autorius būna ir negailestingai pašaipus: į herojaus, būsimojo sektos vadovo, lūpas įdeda aiškių nesąmonių. Pavyzdžiui, šis tvirtina, jog Biblijoje esą parašyta, kad Mergelė Marija turėjusi ir daugiau vaikų, kad Jėzus turėjęs du brolius ir pan. Draugės ko nors paklaustas apie savo pasikeitusias pažiūras, rekomenduoja knygą, kurios pavadinimo P. Coelho nenurodo – tokių knygų gausybė.
Herojus blaškosi pasirinkdamas ne tik dvasinį kelią, jis negali apsispręsti, ar jam gyventi su moterimi, ar likti vienišam. Vis dėlto po daugelio metų jis susiranda vaikystės draugę ir nusprendžia vesti. Vienuolyno prioras, nors ir apgailestauja dėl jo pasirinkimo, garsiai savo nuomonės neišsako ir jo nepasmerkia.
P. Coelho apie sektas žino ne vien iš nuogirdų. Viename interviu jis prisipažįsta, jog susižavėjęs Rytų religijomis, buvo pritapęs prie vienos sektos, kuri ir dabar egzistuoja Anglijoje, ir vos brangiai nesumokėjo už savo paklydimus, nes ši sekta, išlaisvindama blogio jėgas, sukelia sumaištį žmogaus sieloje. 1974 m. P. Coelho, jo paties žodžiais tariant, buvo atsidūręs ties beprotybės riba. Po „Alchemiko“ jis pasiryžo aprašyti šią tragediją, bet žmona Kristina pabūgo, kad skaitytojo nepatrauktų tamsioji šios patirties pusė, ir įkalbėjo knygos neleisti.
Šis P. Coelho romanas – lyg perspėjimas būti atsargiems; sykiu tai graži istorija apie dviejų vaikystės draugų meilę, užgesusią ir vėl pabudusią Pilaros ir seminaristo širdyje.

,

(Visited 17 times, 1 visits today)