Kiekvienas straipsnis parašytas su didžia atsakomybe ir aiškiu nusistatymu prieš viešų svarstymų trumparegiškumą, atsitiktinių „nuomonių” standartus, skubotų ir perdėm tendencingų įspūdžių šliaužimą daiktų ir reiškinių paviršiumi. Svarbiausia čia yra tai, kad autorė visur apimta gilaus nerimo dėl to, kas iki šios dienos tebevyksta Lietuvoje, kad ji yra itin jautri ir moraliniam pakrikimui, ir neaiškiai tautos bei jos kultūros ateičiai, ir socialinei atskirčiai, kad pastebi daug ką, kas dažniausiai prasprūsta pro politikų ir žiniasklaidos akis. Didelį įspūdį daro visos knygos dramaturgija, atsiverianti dvasinėmis grumtynėmis tarp vis iš naujo užgriūvančių šiurpių realybės išgyvenimų, gražių permainų paguodos bei negęstančios vilties blyksnių.
V. Zaborskaitės knyga turėtų gulėti ant politikų ir visuomeninės nuomonės formuotojų stalo. Ji galėtų daug kuo pagerinti mūsų debatų kultūrą.
Krescencijus Stoškus
