Apie kalbą. Apie tautą. Apie patriotizmą

Labai giliai žmoguje glūdi kalbos ypatingo vertingumo nuojauta. Įvairių religijų šventose knygose

paliudijama dieviška kalbos prigimtis, žvelgiama į ją kaip į esminę žmogaus galią, skiriančią jį nuo

visos kitos bežadės kūrinijos. Senajame Testamente Dievas leidžia Adomui suteikti vardus viskam,

kas yra Jo sukurtame pasaulyje. Senovės indų panteone yra ir Kalbos Viešpats. Senovės kinai,

aukščiausiai iškėlę rašytinio žodžio vertę, rašmenis siejo su Visatos energijos amžinuoju šaltiniu. Su

kalba siejami taip pat ir svarbūs doroviniai reikalavimai. Dekaloge pasakyta: „Netark savo Viešpaties

vardo be reikalo“, „Nekalbėk netiesos“.