Pasakojimas ritasi Ohajo slėniais, kuriuos retkarčiais užplūsta rausvapilviai strazdai; per kalvas, nuo Dugno aukštumų, kur įsikūrusi juodaodžių gyvenvietė; iki sraunios pilkšvos upės žemumų, kur pakrančių medžiuose tupintys vaikai šūkčioja praeiviams, moterys skalauja skalbinius; į Medaliono miestelį, kur švenčiama Nacionalinė savižudybės diena… Turtingas ir spalvingas pasakojimas, „toks, kokį baltieji pasakojasi, kai užsidaro malūnas ir jie ima kažin kur ieškoti truputėlio paguodos. Toks, kokį spalvotieji pasakoja apie save, kai nesulaukia lietaus arba kai lyja ištisas savaites ir jie ima kažin kaip ieškoti paguodos.“ Čia susipina juodaodžių Sulos ir Nelės draugystės keliai – nuo jųdviejų pranašiškos vaikystės, ugningos paauglystės, iki išsiskyrimo sodrioje moterystėje ir… išsilaisvinimo. Kaip pasakoja rašytoja, „laisvė atrodė nepaprastai patraukli. Kai kurios iš mūsų suklestėjo, kai kurios mirė. Tačiau visos to paragavo“.
