Tai trečioji poeto, publicisto, vertėjo, literatūros tyrinėtojo, Jeilio universiteto profesoriaus Tomo Venclovos knyga apie Vilnių. Ji turi kai ką bendro su ankstesnėmis – Vadovu po miestą ir Vilniaus vardais, tik čia pasakojimas apie miestą kur kas laisvesnis, eseistinis. Tai erudito, objektyvaus pasakotojo, nestereotipinio įvykių vertintojo išdėstyta kultūrinė Vilniaus istorija.
Aprėpta visa Vilniaus chronologija – nuo įkūrimo iki tragiškojo 1991-ųjų sausio. Įžanginis skyrelis „Kraštas ir tautos” daugiausia skirtas amžinajam Vilniaus „tautiškumo” klausimui, tolesniuosiuose – „Pagonybė ir krikščionybė”, „Renesansas ir barokas”, „Universitetas ir getas”, „Sarmatai, klasikai ir romantikai” ir kt. – kalbama apie lemtingus įvykius, tų įvykių priežastis ir poveikį, apie miesto istoriją kūrusias asmenybes.
„[…] Vilnius – amžinas pakraštys ir paribys, ekscentriškas, kaprizingas, netaisyklingas miestas, – rašo Tomas Venclova, – su keista praeitimi, pažeidžiančia logikos ir tikimybės dėsnius. […] Žinau, kad mano miesto tikroji praeitis yra žmonės, apie kuriuos stengiausi papasakoti – tie, kurie jį statė, gynė nuo negandų, jungė su pasauliu ir pagaliau sutapo su Vilniaus medžiais ir mūrais, su jo šlaitais, šešėliais ir žvaigždėmis. Jie nebuvo panašūs vieni į kitus, dažnai nesutarė, bet kaip tik jie padeda gyventi trumpoje man skirtoje laiko atkarpoje, kol irgi nueisiu į praeitį.”
Pasakojimo fonas knygoje – autoriaus gyvenamuoju laiku, daugiausia sovietmečiu, darytos Arūno Baltėno, Algimanto Kunčiaus, Romualdo Rakausko, Mečislovo Sakalausko, Kęstučio Stoškaus ir kt. Vilniaus nuotraukos.
