Thomas de Quencey memuarai apie priklausomybę nuo opijaus „Anglo opijaus mėgėjo išpažintis“ – neeilinis atsiminimų žanro kūrinys ir visuotinai pripažinta literatūros klasika.
Opiumas, stebuklingas gėrimas atkeliavęs iš paslaptingų ir magiškų Rytų, XIX a. buvo apipintas mitais ir legendomis. Thomas de Quincey šį susižavėjimą ir nuvainikavo, ir sustiprino.
XIX a. Anglijoje viešai išpažinti savo silpnybes ir klaidas buvo nepadoru, tai bylojo apie neišsiauklėjimą ir net akiplėšiškumą. Tad prabilti apie savo priklausomybę nuo psichiką veikiančių medžiagų, tokių kaip opijus, Thomui de Quincey prireikė neeilinės drąsos. Ir nors viešai jis buvo smerkiamas bei kritikuojamas, visuomenė paslapčia ir dažnai su pasimėgavimu skaitė jo memuarus, su galva pasinerdami į šio ekscentriškojo anglo patirtis.
Ši knyga – tai autobiografinis kūrinys, kuris prasideda jaunystėje De Quincey jaunystės prisiminimais, o vėliau atvirai pasakoja apie opiumo vartojimo skausmus ir džiaugsmus ir apie tai, kas pastūmėjo jį patį šiam žingsniui.
Kartu su autoriumi skaitytojas galės ne tik išgyventi neįtikėtinas siurrealistines patirtis, fantasmagorines vizijas bei haliucinacijas, bet ir pajusti opiatų vartotojo košmarus, neviltį ir paranoją.
Knyga „Anglo opijaus mėgėjo išpažintis“ paliko ryškų pėdsaką Europos kultūroje ir literatūroje, ji paruošė dirvą būsimiems grožinės literatūros ir memuarų apie priklausomybes kūriniams. Tai buvo kūrinys, kuriame pirmą kąrtą buvo aprašyta skaudi ir sunki psichologinės priklausomybės nuo narkotikų patirtis. Šis kūrinys turėjo įtakos tokiems rašytojams kaip Charles Dickens, William Collins, Charles Baudelaire, N. Gogol, A. E. Poe, kurių kūriniuose taip pat veikia opijų vartojantys herojai. Thomas de Quincey atvėrė duris ne tik rašytojams, bet ir psichoanalitikams. „Anglo opijaus mėgėjo išpažintis” atvėrė duris į pasąmonę.
Talentingo romantizmo epochos rašytojo ir intelektualo Thomas de Quincey gyvenimas buvo paženklintas trijų didelių tragedijų. Jis neteko trijų savo mūzų. Pirmoji, jo sesuo, mirė, kai Thomui buvo vos septyni. Antroji – Londono prostitutė Ana mirė sulaukusi vos penkiolikos. Galiausiai, jo mėgstamiausio poeto Williamo Wordswortho mylima dukrytė Keitė paliko šį pasaulį būdama vos trejų. Sugniuždytas šių netekčių, Thomas de Quincey ieškojo galimybės užsimiršti. Ją pasiūlė opijus.
Pirmą kartą „Anglo opijaus mėgėjo išpažintis“ pasirodė 1821 m. kaip anonimiški straipsniai „London Magazine“, o 1822 m. veikalas buvo išleistas atskira knyga. Knygą sudaro dvi dalys. Pirmojoje de Quincey pasakoja apie savo mokyklos laikus ir paauglystę Mačesteryje bei vėlesnį laiką praleistą Velse. Šią dalį vainikuoja pasakojimas apie tapimą benamiu ir gyvenimą tarp panašaus likimo žmonių Oksfordo gatvėse. Antrojoje dalyje autorius pasakoja apie patį opiumą ir savo priklausomybę nuo jo. Autorius atpasakoja narkotiko teikiamą malonumą ir išgyvenimus, kuriuos patiria jį vartojantis žmogus. Tačiau ne mažiau vaizdingai jis kalba ir apie priklausomybės sukeltus skausmus, abstinencijos simptomus ir sunkias pastangas suvaldyti priklausomybę.
Filosofas ir istorikas Tomas Karlailis susipažino su Thomu de Quincey, kuomet šis jau sulaukė senatvės. Jį šokiravo kontrastas tarp menko ir trapaus de Quincey kūno ir jo vidinės dvasinės stiprybės. „Vaikas, regėjęs pragarą” – taip Tomas Karlailis apibūdino Thomas de Quincey.
Iš anglų kalbos vertė Saulius Repečka
IŠTRAUKA
Skaitytojui
Pateikiu tau, garbusis skaitytojau, pasakojimą apie nuostabų savo gyvenimo tarpsnį: viliuosi, kad atskleista iš mano požiūrio taško ši istorija bus ne tik įdomi, bet ir didžiai naudinga bei pamokanti. Tik šios vilties vedinas ją parašiau ir tik šiuo dalyku galiu save pateisinti, kad peržengiau tą delikačią ir garbingą išlygą, kuri paprastai mus įpareigoja slėpti nuo viešumos savo klaidas ir silpnybes. Išties niekas labiau neužgauna anglo jausmų kaip vaizdas žmogaus, peršančio mūsų akims savo moralines piktžaizdes bei randus ir nuplėšiančio tą „padorumo apdarą“, kuriuo laikas ir atlaidumas žmogaus silpnumui juos buvo aptraukęs. Todėl didžiuma mūsų pačių išpažinčių (kalbu apie spontaniškas, o ne teisme išsakomas išpažintis) nuskamba iš laisvo elgesio moterų, avantiūristų ir sukčių lūpų, o panūdę atrasti tokio savanoriško nusižeminimo pavyzdžių, pateiktų tų, kuriuos esame linkę priskirti padoriam ir save gerbiančiam visuomenės sluoksniui, turime atsigręžti į prancūzų literatūrą ar tą dalį vokiškosios, kurią yra apkrėtęs apgaulingas ir pagedęs prancūziškas jausmingumas. Visa tai juntu taip smarkiai ir toks nerimastingai pažeidžiamas esu šios tendencijos keliamų priekaištų, kad ilgus mėnesius nesiryžau, kol gyvas esu, šią ar bet kurią kitą savo pasakojimo dalį viešuomenės akims pateikti (po mano mirties ji dėl daugelio priežasčių vis tiek būtų paskelbta visa); ir tik rūpestingai pasvėręs visus „už“ ir „prieš“ galiausiai apsisprendžiau šį žingsnį žengti.
Kaltė ir nedalia, paklusdamos natūraliai paskatai, linkusios vengti viešuomenės dėmesio – joms mielesnis nuošalumas bei vienatvė – ir net rinkdamosi kapą jos kartais atsiskiria nuo kitų kapinių gyventojų, lyg atsisakydamos giminystės ryšių su didžia žmonių paderme ir tetrokšdamos (tariant jaudinančiais pono Wordswortho žodžiais):
Išreikšti kukliai
Atgailoje vienatvę.
Bendrai imant, tai gerai – ir mums visiems į naudą, ir aš pats asmeniškai nenoriu nei ignoruoti tokių pamokomų jausmų, nei kokiu žodžiu ar veiksmu juos susilpninti, tačiau, pirma, manoji saviplaka neprilygintina kaltės išpažinimui, antra, jei ir būtų prilyginta, mano užrašytos patirties, įgytos tokia aukšta kaina, nauda kitiems galėtų su dideliu kaupu atpirkti bet kokią žalą, padarytą mano paminėtiems jausmams, ir pateisinti tai, kad sulaužiau visuotinę taisyklę. Silpnybė ir nedalia nebūtinai byloja apie nuodėmę. Jos tai prisiartina, tai nutolsta nuo pastarosios tamsybių sankaupos šešėlių, veikiamos galimų kaltininko motyvų, vilčių ir siekio pateisinti – akivaizdžiai ar slaptai – patį nusižengimą, taip pat įtakojamos to, kiek stiprus nuo pat pradžių buvo gundymas ir kiek nuoširdžiai jam buvo priešinamasi valia ar darbais iki pat galo. O kalbant apie mane patį – nenusižengdamas nei tiesai, nei kuklumui galiu pasakyti, kad mano gyvenimas, bendrai imant, tai – filosofo gyvenimas: nuo pat gimimo buvau intelektuali būtybė, ir nuo pat pirmųjų dienų mokykloje intelektualiais aukščiausia šio žodžio prasme buvo galima pavadinti mano pomėgius bei pramogas. Ir jeigu tariame, kad opiumo vartojimas mums teikia juslinį malonumą, jeigu turiu pripažinti, kad mėgavausi juo su tokiu nesaikingumu, kokio dar nėra apsakęs joks kitas žmogus[1], ne mažiau teisinga būtų ir teigti, kad šiems žavingiems kerams priešinausi su tikru religiniu įkarščių, ir ilgainiui pasiekiau tai, ko niekas kitas lig manęs nebuvo pasiekęs – kone iki paskutinės grandies sutraukiau tą prakeiktą grandinę, kuri buvo mane sukausčiusi. Toks savęs pergalėjimas pagrįstai gali būti laikomas bet kokio masto pasinėrimo į silpnybę atsvara. Visgi, nepuldamas tvirtinti, kad manuoju atveju savęs pergalėjimas – tai neginčijamas dalykas, turiu pasakyti, jog pasinėrimas į silpnybę kelia kazuistinių abejonių – reikia pirma atsakyti, kas jį lėmė: siekis numalšinti skausmą, ar troškimas patirti malonumą.
[1] Tariu „nėra apsakęs“, nes vienas nūnai garsus žmogus, jei tikėtume tuo, kas apie jį kalbama, akivaizdžiai nesaikingumu yra mane pranokęs.
