Valandėlę berniukas ketino apsisukti, grįžti pieva ir vėl perlipti per tvorą. Jis neturėjo laikrodžio ir tikslus laikas jam nieko nesakė, bet dangus virš jo galvos dabar buvo tamsiai pilkas, o oras aplinkui dar labiau atšalo. Jis suprato, kad diena baigiasi ir netrukus ateis naktis.
Jis tik dar galiuką žengtels minkšta žeme. Juk žino, kur besąs: troba, kur miega jo močiutė, stovi už nugaros, nors jos ir neįžiūri. Jis toliau slinko prie blankios miglos sienos, įžiūrimos, bet nesugaunamos: visą laiką ji stebuklingai pasistūmėdavo lyg žaisdama su juo.
Berniukas sustojo. Sulaikė kvapą.
Buvo visiškai tylu ir niekas nejudėjo, bet ūmiai berniukas pajuto, kad yra ne vienas.
Ar ką nors išgirdo migloje?
Miglotą vasaros pabaigos dieną aštuntojo dešimtmečio pradžioje šiaurės Elande be jokių pėdsakų dingsta mažas berniukas. Dienų dienomis ir savaitėmis jo ieško šeima, policija ir savanoriai.
Daugiau nei po dvidešimties metų berniuko motinai Julijai netikėtai paskambina jos tėvas. Jis prašo atvažiuoti į Elandą ir padėti jam atsekti naują dingusio vaikaičio pėdsaką.
Julija nenoromis grįžta į savo vaikystės salą pas susenusį tėvą. Ir tik dabar ji išgirsta kalbas apie mitais apipintą elandietį Nilsą Kantą, kadaise variusį siaubą visai apylinkei. Bet jis seniai miręs, gerokai seniau, nei dingo Julijos sūnelis.
Ir vis dėlto yra žmonių, mačiusių Nilsą Kantą. Jie tvirtina, kad retkarčiais temstant, prieblandoje, jis vaikštinėja po kalkynę.
