Marius Marcinkevičius — Juodoji Vilniaus saulė
Tarpukario Vilnius. Pats viduržiemis prieš Kalėdas. Ant ryto saulės auksinamo apšerkšnijusio stogo sėdi keistas pusnuogis jaunuolis, o iš varpinės bokšto jį stebi paslaptingas neūžauga senis, saugomas žilagalvio varno. Neūžaugą smelkia nuojauta, kad virš Vilniaus kaupiasi sunkus nelaimės debesis ir niekas negali nuo jo apginti. Nebent… Nebent Vilnių saugoti imtųsi keistasis jaunuolis, kurį likimas į šį… Skaityti toliau »