Dar studijuodamas Teherano universiteto Dailiųjų menų fakultete, Sohrabas Sepehri išleidžia dvi poezijos knygas, kurių pirmoji labai primena persų „naujosios poezijos“ (še’r-e nou) pradininko Nima Jušidžio kūrybą, o antrąja pradeda savojo kelio paiešką. Daugybė kelionių po Aziją, Europą ir Ameriką, litografijos kursas Paryžiaus aukštojoje nacionalinėje dailės mokykloje ir ksilografijos studijos Tokijuje, gilinimasis į Rytų ir Vakarų filosofiją, religijas ir mitologijas, poezijos vertimas iš prancūzų, anglų, japonų kalbų esmingai paveikia Sepehri pasaulėvoką ir kūrybą. Išties unikaliu balsu moderniojoje persų poezijoje Sepehri prabyla autobiografiniais motyvais grindžiamoje poemoje „Vandens žingsnių garsai“ (1965), naująją poetinę kalbą toliau plėtoja poemoje apie mistinę sielos kelionę „Keleivis“ ir rinkinyje „Žalia apimtis“, kurio eilėraščiai plačiausiai žinomi pasaulyje ir dažniausiai verčiami.
Lietuviškąją Sohrabo Sepehri poezijos rinktinę „Mažos mano akimirkos“ sudaro abi poemos ir pastarasis rinkinys, taip pat po kelis eilėraščius iš kitų poeto rinkinių.
