„Jūs sakote, kad didvyris pažadėjo sugrąžinti jums tėvynę. Deja! Bijau, kad tapote savo entuziazmo aukomis ir visi galite žūti nesulaukę, kol išsipildys jūsų viltys. Argi dėl laisvės susiradote sau šeimininką? Nors esu nemokyta ir paprasta, puikiai suprantu, jog jūsų padėtis buvo tokia, kad neturėjote galimybės rinktis, ir vienintelė jūsų viltis buvo sekti tą šviesulį, sakyčiau, liepsną, kurios spindesys apakino Europą, bet neapsaugojo nuo jūsų šalies padalijimo. Savo garbingais žygiais jūs įgijote šventą teisę į globėjo pagarbą ir dėkingumą […]”.
„Netrukus mūsų namai prisipildė abiejų kariaujančių pusių ligonių, sužeistų ir mirštančių karių. Mes nepajėgėme jų visų tinkamai prižiūrėti. Vienas liūdnas netikėtas įvykis pažadino ankstesnį skausmą, laiko nuramintą, ir atvėrė širdies žaizdas. Vieną dieną, kai atvykau į ligoninę padėti seserims, tarp tįsančių ligos patale nelaimingųjų pamačiau ką tik atgabentą ligonį. Jis buvo pasigavęs drugį, kurį, kaip buvo tikima, mes sugebėjome gydyti. Atsargiai priėjau prie to vyro. Nors jo veido bruožai buvo kančios iškreipti, bet man pasirodė pažįstami. Išgirdau jį dejuojant, kažką nesuprantamai murmant. Atpažinau jo balsą… O Dangau, tai ponas de Liunji, mirštantis savo dukters, kurios nepripažino ir kurią apleido, rankose..?”
