Žmogus buvo jaunas, gal aštuoniolikos ar dvidešimties metų, ilgais susitaršiusiais ugniniais plaukais, šlubas ir visas vienų randų. Jo klausė žvėrys ir paukščiai, jis žinojo slaptą gydomųjų žolelių galią.
Jis – žolininkas ir kerėtojas, vertas būti galingiausio burtininko mokiniu. Jis nusileido iš tolimų kalnų, kad pagelbėtų Žemės žmonėms, kai nesuvokiamai ima dingti iš kaimų jaunutės merginos, kai apylinkėse siaučia nesuvaldomas raganius, kai miestą užplūsta paniškos baimės ir neapykantos apimtų žiurkių tuntai, o numirėlių sielos ima brautis į gyvųjų kūnus…
