Apie pasaulį už Jaksaktūno ribų Karlotė neišmanė nieko. Ji niekada nebuvo niekur išvažiavusi.
1871-ieji. Atokiose Jaksaktūno džiunglėse daktaro Moro – genijaus, o gal bepročio – laboratorijoje gimsta gyvūno ir žmogaus mišrūnai. Ištrauktiems iš stiklinių inkubatorių padarams lemta gyventi iš anksto nulemtą gyvenimą ir paklusti šeimininkui. Šis eksperimentas – pono Lisaldės dosniai remiamas projektas, leisiantis pakeisti nepaklusnius plantacijų darbininkus.
Lisaldės atsiųstas rančos majordomas Montgomeris viliasi, kad ši nuošali bauginanti vieta, kurioje dirbti teks viską, padės užgyti nelaimingos meilės paliktoms žaizdoms. Bet ir čia pasaulis kandžiojasi, tad skausmui malšinti vyras griebiasi alkoholio. Pats Jaksaktūnas – nuodėmingas, džiunglėse tūno pavojai, o Montgomerio ramybę dar drumsčia ir daktarui Moro laboratorijoje padedanti šiojo gražuolė duktė Karlotė.
Karlotė – Jaksaktūno deimantas. Tyros širdies, aštraus proto mergina, per savo gyvenimą nė karto neiškėlusi kojos už rančos vartų, pasaulį įsivaizduoja tik tokį, apie kokį skaitė tėvo duotose knygose. Iki tos dienos, kai į džiungles atvykęs Lisaldės sūnus Eduardas pakursto merginos norą ne tik pažinti platųjį pasaulį, bet ir karštai įsimylėti. Eduardo pasirodymas sužadina merginos giliausius jausmus ir sudrebina stabilų šių namų pamatą.
„Meksikos gotikos“ autorė dar sykį įrodo savo genialumą kūryboje derindama šių laikų politinį sąmoningumą su šiurpios gotikinės romantikos patrauklumu.“
The Guardian
