Laiko mašina, Daktaro Moro sala

Britų rašytojas H. G. Wellsas (1866–1946) pagrįstai laikomas mokslinės fantastikos tėvu, nes jo knygos pravėrė duris naujiems žanrams, kuriuos vėliau išplėtojo kiti autoriai. Jo temos – kelionės laiku („Laiko mašina“, 1895), moksliniai eksperimentai su žmonėmis („Daktaro Moro sala“, 1896), žmonių antgamtinės galios („Nematomas žmogus“, 1897), ateivių invazijos („Pasaulių karas“, 1898). Šiame rinkinyje publikuojamos dvi pirmosios H. G. Wellso knygos; „Laiko mašinoje“ iš Viktorijos laikų persikeliama į 802 701-uosius, kai mokslo progresas, rodos, turėtų būti išsprendęs socialines žmonijos problemas. Savotiškame rojuje gyvenantys „gėlių vaikai“ ilojai dykinėja arba ieško vis naujų malonumų. Bet netrukus paaiškėja: gerą gyvenimą jiems užtikrina baisieji požemių gyventojai morlokai…; „Daktaro Moro saloje“ skausmingomis operacijomis bandoma sužmoginti gyvulius ir laukinius žvėris, tačiau pralaimima: Morui žuvus, žvėriška pusžmogių prigimtis užgožia jų žmogiškus bruožus, o grįžęs į Angliją pasakotojas dairydamasis į aplinkinius jaučia iš jų besiveržiančius žvėris…

Mokslo fantastikos apysakose rašytojas svarsto žmonijos vystymosi problemas, įvilkdamas jas į socialinės utopijos ir satyros rūbą. "Laiko mašinoje" aprašomas nepaprastas mokslinis išradimas - mašina, galinti keliauti po laiką.
Antros apysakos pagrindinis veikėjas daktaras Moras, pamynęs etikos ir moralės normas, mėgina pakartoti gamtos evoliuciją, chirurginiu būdu "sužmogindamas žvėris"