Jurgis Savickis – vienas iš ryškiųjų lietuvių literatūros atnaujintojų, naujų kelių ieškotojų. Jo kūryba darė įtakos vėlesniems beletristams, ypač laužyto sakinio konstrukcija. J.Savickio novelės ir apsakymai pateikiami iš trijų rinkinių, išleistų rašytojui dar gyvam esant, taip pat pateikiami kūriniai, neįėję į rinkinius.
Šventadienio sonetai (1922) – J.Savickio pirmasis apsakymų rinkinys, kuriuo jis iškilo į pačias pirmąsias prozos avangardo linijas, įvykdydamas antrąją po I.Šeiniaus lietuvių prozos revoliuciją. Apsakymų rinkinys susilaukė griežtos kritikos, J.Savickis buvo laikomas pavojingu modernistu ir dekadentu. Knygos turinyje nėra šventadienio temų ir forma nieko bendro neturi su tradiciniu sonetu. Apsakymų siužetai ribojasi pasąmonės reiškiniais, siaurais vidiniais žmonių išgyvenimais. Veikėjai yra lyg atitrūkę nuo savos visuomenės, gyvena savame jutimų pasaulyje. Šventadienio sonetų stilius – ekspresionistinis. J.Savickio vaizduojama realybė yra ne tiek kuriama, kiek atliekama. Rašytojui svarbu tikrovės formos sukeliamas įspūdis. Šiuo požiūriu J.Savickis tebėra artimas impresionizmui.
Pilną pripažinimą J.Savickiui atnešė antrasis apsakymų rinkinys Ties aukštu sostu (1928). Čia veikėjų charakteriai stipriau išryškinti, rodoma aiškesnė jų gyvenimo kryptis.
J.Savickio novelių rinkinyje Raudoni batukai (1951) centre – lietuviška realybė. Čia rašytojo pasakojimas plaukia ramesne vaga, negu ankstesniuose kūriniuose, žmogaus portretas detalizuojamas platesne spalvų gama. Atsirado nostalginė intonacija, kurios nebuvo ankstesniuose J.Savickio kūriniuose.
Pateikiamas ir pirmasis jo kūrinys „Marutės vargai” išspausdintas 1910m. Lietuvos Žiniose, bei kiti apsakymai, neįėję į rinkinius.
,
