Saulius Tomas Kondrotas — Žalčio žvilgsnis

pagal |

Saulius Tomas Kondrotas — Žalčio žvilgsnis

Knygos pradžioje randame štai tokią dedikaciją: „Atminimui visų protėvių, kurių kraujas teka mumyse ir su kuriais, deja, niekados jau nelemta mums susitikti“. Protėvių, kartų tema vystoma ir pačiame romane, jau nuo pirmųjų sakinių. Knygos pavadinimas – „Žalčio žvilgsnis“ – aliuzija į pirmąją nuodėmę, žalčio gundymus, o taip pat į Adomą ir Ievą – tai tarsi kartų istorijos pradžia.

Romane kalbama apie Meižių giminę – pradedant nuo vaikų, baigiant mirusiais seneliais, vis dar aktyviai dalyvaujančiais gyvųjų gyvenime – diskutuojančiais, retkarčiais pasirodančiais prie vieno stalo ar kalėjimo vienutėje. Tokių ir panašių absurdiškų motyvų „Žalčio žvilgsnyje“ apstu – štai, pavyzdžiui, kad ir senelio Lizano šermenys, kurios tęsiasi kelis mėnesius, o karstas visą šį laiką guli prie puotaujančių, be to, pirmąją mirties dieną nebegyvas senelis net pasodinamas prie stalo, kartu „geria ir valgo“.

Vėliau lėbautojai atlieka įvarius kaimo darbus, neskubėdami laidoti senelio. Sakyčiau, „juodas“ humoras. Ir tai dar ne pabaiga. Kita, irgi absurdiška situacija – Meižys neša laišką, kuriame parašytas jo mirties nuosprendis, tačiau, nemokėdamas skaityti, Meižys šio laiško ne tik kad nesunaikina, o saugo ir stengiasi pristatyti adresatui. “Per šiuos fantastiškus įvykius mums Kondroto kūryboje atsiveria pergyvenimų plotmė, kurioje atsispindi neaiškumai, atsitiktinumai, staigūs likimo posūkiai” (Audronė Barūnaitė Willeke „Naujieji laikai ir senieji mitai S. T. Kondroto kūryboje“).

(Visited 84 times, 1 visits today)