„2015 m. publikuotas darbas, skirtas paskutiniųjų Europos pagonių – lietuvių ir prūsų – reikšmingiausių religijos segmentų – dievų atvaizdų, šventyklų, šventviečių, aukviečių bei jose apeigas atlikusių žynių – charakteristikai1. Ši monografija skirta kitų svarbiausių baltiškos pagonybės elementų – lietuvių ir prūsų aukojimo ritualų, religinių draudimų bei teofanijų – analizei. Susisteminus aukojimo apeigų aprašus, siekiama nustatyti, kokios aukų rūšys galėjo būti žinomos lietuviams ir prūsams XIV-XVII a.; kokie pagrindiniai aukojimų dievams ir mirusiems protėviams tikslai; kas atlieka aukojimo apeigas, kokie ryškiausi aukotojo ir kitų apeigų dalyvių apeiginiai veiksmai; kas ir kokiems dievams dažniausiai aukota. Ne mažiau svarbu įvertinti aukojimo tikslų, aukojimo būdo, vietos ir pačios aukos turinio koreliaciją; palyginti, kuo vienas aukojimo būdas savo siekiais, adresatu, ritualo eiga skiriasi nuo kitų žinomų ir sankcionuotų to paties laikotarpio aukojimo būdų.
Aukojimo ritualai neatsiejami nuo apeiginių tekstų – maldų. Dėl to šiuo tyrimu siekiama išsamiai aptarti visų XIV-XVII a. rašytiniuose šaltiniuose užfiksuotų maldų (ar jų fragmentų), kuriomis kreipiamasi į pagoniškuosius lietuvių bei prūsų dievus, paskirtį, adresatą, meldimosi laiką ir vietą, maldų sakytojus, taip pat šių maldų sklaidą vėlesniuose šaltiniuose, sąsajas su nekanoninėmis krikščioniškomis maldomis bei tautosakiniais maldelių, užkalbėjimų, palinkėjimų tekstais.
Dar viena šio veikalo dalis skirta religiniams draudimams ir teofanijoms. Siekiama parodyti, kokia galėjo būti dievų ir žmonių akistata ikikrikščioniškuoju laikotarpiu, ar apsireikšdavo kariams ir žemdirbiams dievai, kokie žinomi ir aprašyti tokio apsireiškimo būdai, laikas, vieta bei kitos aplinkybės; nustatyti, išryškinti svarbiausius pagonių lietuvių ir prūsų religinius draudimus, jų ištakas bei refleksijas XIX-XX a. papročiuose, tikėjimuose, tautosakoje.
Šioje monografijoje norima ir stengiamasi ne tiek fiksuoti tam tikro laikotarpio situaciją, kiek parodyti aukojimo ritualų, maldų, teofanijų, religinių draudimų raidą – jų požymius iki krikščionybės (XIII-XIV a.), pirmuosius du šimtmečius po krikščionybės (XV-XVI a.), religiniu sinkretizmu išsiskiriančioje XVII a. pabaigoje – XVIII a. pradžioje bei laikotarpiu, kuriuo fiksuojamos ir įvairiais pavidalais reiškiasi aptariamųjų pagoniškosios religijos elementų refleksijos, t. y. XIX a. – XXI a. pradžioje.”
Rimantas Balsys
