Paslaptingoji Barboros Radvilaitės ir jos patikėtinės Magdalenos
Barbora Radvilaitė mūsų istorinėje ir literatūrinėje tradicijoje – bent jau kol kas – priklauso vyriškajai paradigmai. Pasitelkiant vyrišką logiką ir fiziologiją, ne kartą buvo bandyta įspėti ir paaiškinti šios moters paslaptį. Žinodama, kad tokie bandymai ne visada sėkmingi, šiame romane nesistengiau nieko „išaiškinti“, – juk paslaptys mieliau paklūsta intuicijai nei logikai.
Renata Šerelytė
Barbora Radvilaitė – viena mįslingiausių mūsų istorijos
asmenybių. Apipinta pasakojimais ir gandais, „baltųjų“ legendų
ji buvo stigmatizuota, o „juodųjų“ – nuvertinta ir paniekinta.
Jos gyvenimas – tai paslaptis, liksianti glūdėti nesugrąžinamoje
praeityje.
Barboros paslaptį galėjo įspėti tik ta, kuri buvo šalia jos, –
kaip atspindys veidrodyje, kaip šešėlis, antrininkė. Nieko nebeliko
mums iš tos moters – nei vardo, nei aido. Švystelėjo ir pranyko
kaip erškėtrožės žiedas naktį.
Vis dėlto – kas gi tu esi, Magdalena? Ragana ar žiniuonė? Karalienės
patikėtinė ar išdavikė? Dvasios sesuo ar priešė? Sunku, o podraug
smalsu ir baisu brautis su tavimi per sustingusią laiko tamsą
ir patikėti, kad nieko nėra svarbiau už meilę ir mirtį, nes viena jų
plačiai atveria amžinybės vartus, o kita juos aklinai uždaro.
Šioje paslaptingoje istorijoje susipina ištikimybė ir išdavystė,
klasta ir meilė, garbė ir nuopuolis, nuodai ir špagos. Visa tai, kas
spindi iš amžių gelmės raudonu kraujo karbunkulu.
