Nevienareikšmis požiūris į teisingumą, tiesos prigimtį, o svarbiausia – į gyvus jausmus
Lulu ir Merės vaikystė niekada nebuvo ideali, tačiau dešimtojo Lulu gimtadienio išvakarėse tėvas įstūmė dukteris į tikrą košmarą. Visuomet troškęs egocentrikės mergaičių motinos meilės, jų gyvenimą jis pavertė pragaru.
Motina perspėjo Lulu neatidaryti tėvui durų, bet tąsyk jis įsiveržia vidun. Neiškentusi tėvų kivirčo Lulu išlėkė kviesti pagalbos, tačiau tragedijai užkirsti kelio nesuspėjo…
Mirus motinai, o tėvui sėdus į kalėjimą, Lulu su Mere liko visiškos našlaitės. Jiedvi suprato, kad niekur ir niekada nebegalės jaustis savos ir kad teturi tiktai viena kitą.
Trisdešimt metų abi seserys mėgina suvokti, kas joms nutiko. Kalėjime sėdintis tėvas nelyginant kokia pamėklė nuodija Lulu ir Merės gyvenimus, paveikdamas kiekvieną jų sprendimą. Viena sesuo atkakliai apsimeta, kad jos tėvas – nebegyvas, o antroji, baimės ar pareigos genama, stengiasi likti jam artima. Ir abidvi klaikiai bijo tos dienos, kai jis pagaliau išeis į laisvę.
Puikiai parašytas ir įtaigus romanas – Žudiko dukterys – yra neprilygstamas liudijimas apie tai, kaip visi mes esame saistomi – ir atskiriami – kraujo ryšių.
