Vienaip baudžia musulmonai, kitaip katalikai. Gal ir dabar, kad ir šią minutę, kur nors liepsnoja sukrautas laužas, ant kurio bus sudeginta neištikima žmona. Kažkur, kokioje nors Afrikos, Azijos, o gal ir Europos provincijoje, šventus santuokos saitus išdavusios moterys ar prieš vedybas nekaltybę praradusios merginos kaimelio žmonių užmėtomos akmenimis arba užpjudomos šunimis.
Nijolės Raižytės romane „Nesudegintos ant laužo“ lygiagrečiai rutuliojamos dvi meilės istorijos. Vienos istorijos herojė yra šių dienų moteris, rašanti apie raganų deginimo laikus Lietuvoje. Kita istorija pasakoja apie viduramžiais gyvenusią, aistringai mylėjusią merginą, kuri patenka į žiaurių inkvizitorių rankas. Likimo blaškomos moterys atkakliai ieško savo vietos visuomenėje ir siekia svajonės. Jos nebijo atsiduoti meilei, nebijo suklupti, o atsitiesusios oriai neša joms skirtą gyvenimo naštą. Tarp eilučių galime įskaityti nebylų autorės klausimą: ar bėgant istorinėms dekoracijoms žmogus vis mina vieną užburtą gyvenimo ratą?
