Dorotė Kaliban – vieniša. Gyvena pustuščiame priemiestyje, vyras jai neištikimas, o geriausia draugė yra priklausoma nuo alkoholio. Kaip ir kiekvieną rytą, atsisveikinusi su į darbą išeinančiu vyru, Dorotė imasi namų ruošos darbų, fone įjungusi radiją – vienintelį ištikimą palydovą, per kurį pastaruoju metu ji ėmė girdėti specialius, jai asmeniškai skirtus pranešimus, kartais prasidedančius guodžiančiu kreipiniu „nesijaudink, Dorote”. Tačiau šįkart paskelbiama sensacinga žinia apie iš Okeanografinių tyrimų instituto pabėgusį pavojingą monstrą. Tą patį vakarą jis, kaip tyčia, įsliūkina į Dorotės virtuvę prašydamas maisto ir pagalbos. Taip prasideda netikėtas ir aistringas romanas tarp namų šeimininkės Dorotės, pernelyg nelaimingos, kad skirtųsi, prislėgtos viena po kitos ją ištikusių netekčių, sustingdytos tylaus pasidavimo, ir Lario – raumeningo, bet švelnaus varliažmogio, mielai iškeitusio mokslinio racionalumo brutalumą į pagalbą Dorotei ruošiantis namuose.
Kritikų lyginta su King Kongu, Edgaro Allano Poe istorijomis ir Davido Lyncho filmais, „Ponia Kaliban” (1982) – atgimimą išgyvenantis XX a. amerikiečių literatūros perlas. Tyliu tragizmu, lengvu siurrealizmu ir neįprastu žavesiu persmelktame Rachel Ingalls romane kalbama apie vienišumą, meilę ir socialines konvencijas, kartu sugretinant gilų, tamsų, namuose tvyrantį beviltiškumo jausmą ir viską apverčiantį fantastiškumą.
