Pranas Sasnauskas — Melų ir juokų pasakos

pagal |

Pranas Sasnauskas — Melų ir juokų pasakos

„Melų ir juokų pasakos“ – tai šmaikščios ir linksmos pasakos, kuriose atsispindi liaudies protas. O už melų ir juokų šydo slepiasi išmintis ir didaktika. Tokias pasakas gali skaityti šimtą kartų ir jos niekuomet nepabos.

„Lietuvių liaudies pasakos stebina paprastu turiniu ir nepaprastų moralinių vertybių puoselėjimu, paslėpta didaktika. Išleistas „Melų ir juokų pasakų“rinkinys papildė liaudies pasakų lobyną.

Rinkinio pavadinimas „Melų ir juokų pasakos“skaitytoją orientuoja būtent į šmaikščias ir linksmas pavadinime užkoduotas pasakų rūšis, tačiau rinkinyje sudėtas pasakas būtų galima dar smulkiau klasifikuoti.

Vieną grupę sudaro pasakos, kuriose vaizduojamas žmogaus ir mitinių būtybių – velnio arba laumių – susitikimas, arba, stebuklinės pasakos.

Kita grupė – melų pasakos, kuriose personažai iš anksto įvardijami melagiais, arba pasaka pradedama sustabarėjusia įžanga, tokiu būdu imituojamas pasakos sekimas, pavyzdžiui, „Kai mano senolis buvo mažas “. Cituota pasaka „Mano dieduko nuotykiai“ nejučia netgi nukelia į barono Miunhauzeno laikus.

Trečiąją grupę sudarytų gyvulinės pasakos, kuriose veikia tradiciniai pasakų herojai: lapė, vilkas, varna ir t.t.

Nežymiąją ketvirtąją grupę sudarytų trijų brolių istorijos, bobos apgavystės, vyro ir žmonos nesutarimai, jaunikaičio ir pono nesutarimai skirtini buitinių pasakų kategorijai. Šias pasakas tikslingiausia laikyti juokų pasakomis. Jose pašiepiami tam tikri žmonių būdo bruožai, poelgiai, joms būdingas humoras, satyra. Vaizduojami tarsi realiai vykę įvykiai, tačiau jie tokie nepaprasti, kad tikrovėje neįsivaizduojami.

Kai kurios iš rinkinyje publikuojamų pasakų ne kartą skaitytos („Skani sriuba“, „Vaško kumelaitė“ ir kt.), tačiau šias pasakas galima skaityti daugybę kartų – jos nesensta.“

Bernardinai.lt

Knygą iliustravo dailininkė Edita Žumbakytė

(Visited 10 times, 1 visits today)