Dievo laukimas, dievų pasitraukimas, šventybės pėdsakai visada buvo Martino Heideggerio mąstymo dalykai. Jaunystės teologijos studijos įsirėžė į jo filosofavimą – dialogas, diskusija, polemika dėl pamatinių teologijos temų driekiasi per visą Heideggerio kūrybą. Pastaraisiais trim dešimtmečiais išleisti iki tol nežinoti svarbūs Heideggerio tekstai ir nauji jo mąstymo aplinkos tyrimai davė medžiagos naujai kelti klausimą, koks yra vieno didžiųjų Europos mąstytojų santykis su teologija, o netiesiogiai – ir su krikščionybe.
Philippe’o Capelle-Dumont’o knygoje, remiantis naujausia medžiaga ir jau klasika tapusiais Heideggerio veikalais, tiriama, kaip pastarojo mąstymą, įsišaknijusį katalikybės terpėje, veikia šv. Pauliaus, šv. Augustino, Viduramžių scholastikos, Liuterio, Bultmanno teologinės doktrinos, ir atskleidžiamas paradoksas, kad jo teologinė kilmė lemia niekada taip ir nebaigtą atsiribojimą nuo krikščioniškosios teologijos.
