Karalienė kaip balta rožė: stulbinanti tyru grožiu, slepianti aštrius spyglius.
Tu būsi Anglijos karalienė, o mes tapsime Anglijos valdovų šeima, net jei niekas Anglijoje mūsų nenorės.
Su tokiais žodžiais nekilminga našlė su dviem vaikais Elžbieta slapčia išteka už jaunojo Anglijos karaliaus Edvardo IV, o Vudvilių giminė įsitvirtina Edvardo karalystėje, sukeldama šoką karaliaus artimiesiems, tarp jų ir Edvardo globėjui, faktiškam šalies valdovui Ričardui Neviliui.
Elžbieta netrunka įsitikinti, jog vien pasakiško grožio ir valdovo meilės neužtenka, kad išliktum ir įsitvirtintum Rožių karo draskomoje šalyje. Siekdama sustiprinti Vudvilių pozicijas, Elžbieta dalija sūnums ir broliams žemes bei titulus, kurių gviešėsi kiti, šitaip užsitraukdama galingiausių karalystės giminių priešiškumą. Kai painūs politiniai manevrai nepadeda, su motina, deivės Meliuzinos palikuone Džeketa, Elžbieta griebiasi galingų kerų…
Romane „Baltoji karalienė”, pirmajame iš Pusbrolių karo serijos, P.Gregory iš naujo pasakoja istorikų nuvertintos Elžbietos Vudvil, paprastos moters, vien savo grožio dėka tapusios karaliene, istoriją. Remdamasi išlikusiais laiškais ir kitais istoriniais šaltiniais pateikia naują didžiausios Anglijos istorijos paslapties – koks likimas ištiko Taueryje įkalintus princus – versiją.
