Rašytojo Petro Šatkaus apsakymų ciklas „Esu“ savo aktualijom bei problematika pratęsia ne tik politinio – socialinio detektyvo tematiką (romanai: „Monstras“ (2000), „Mutantai“ (2003), „Iššūkis“ (2007), „Iššūkis – 2“ (2008), „Iššūkis – 3“ (2008), „Būti savimi“ (2009), bet ir įsikomponuoja į naujosios lietuvių literatūros erdvę.
Apsakymų herojai, ieškodami atsakymo į klausimą, kas tu esi, žmogau, pasirenka vienokią ar kitokią poziciją. Šio pasirinkimo motyvacija dažnai išplaukia ne tik iš herojų menamos gyvenimo patirties, bet ir iš esaties, vaizduojamo aplinkos fono bei susidariusių situacijų.
Herojai yra apibrėžtoje laiko ir vietos erdvėje. Jų dvasinis pasaulis glaudžiai susijęs su menamais įvykiais ir psichologiškai motyvuotas netgi paradoksinėse situacijose, kurios primena hiperbolizuoto veidrodžio atšvaitus. Pagrindinis apsakymų leitmotyvas, ar sutinkame su šia esat-imi ir ją priimame lyg gyvenimo etaloną ir su tuo susitaikome. Herojai šią esantį atmeta arba su ja susitaiko ir dėl to tampa dar labiau komiškesni pasiūlyto absurdo erdvėje. Tai ne tik politinio ar socialinio blogio nuvainikavimas, bet ir naujas požiūris į dabartį, kurioje esame. Herojai priima šios esaties iššūkius, bet ne kaip prisitaikėliai, o labiau kaip kovotojai, pasiruošę savaip kovoti, bet nesutikti su pasiūlytomis menamos tikrovės žaidimo taisyklėmis.
Tapsmas kaip tik ir patvirtina šios erdvės politinę – socialinę esantį, kurią sukūrė valdantieji, taip ir neprisiartinę prie tautos, tačiau pasiūlę naujas Fabijas ir daugelį žmonių pavertę sukurtos sistemos įkaitais.
