Antroji Paulinos Pukytės, „Jų papročių” autorės, knyga, sudaryta iš straipsnių, 2005-2008 metais spausdintų savaitraščio „7 meno dienos” skiltyse „Aną savaitę Londone” ir „Pastebėjimai”.
Autorė turi retą talentą tarsi nekomentuodama, tik „atspindėdama” fiksuoti šių dienų nuolat kintančią tikrovę ir yra savotiškas unikumas mūsų estetikoje. Jos šmaikštūs, kartais ironiški, kartais poetiški, kartais satyriniai tekstai susieja aukštąją ir masinę kultūras, skatina atsisakyti inertiško mąstymo, kitu kampu, savitai, kritiškai pažvelgti į įvairius kultūros reiškinius.
Ši knyga – tai intelektuali pramoga, skirta įvairiausiems skaitytojams.
„Beprasmybes transliuojančiame eteryje vis sunkiau tampa susikalbėti,
veik nepakeliama įsiklausyti, stačiai nebeįmanoma būti išgirstam.
Tikėtina, kad jau kuris laikas vyksta totalinės hipnozės seansas. Vis
daugiau „abrakadabros“ užburtųjų tampa nepakaltinami – jų veiksmai
neretai pranoksta drąsiausio svajotojo vaizduotę, o reikšminga mina
pavograuti kliedesiai stačiai prašosi rašytojo išguldomi popieriuje;
taip jie (norisi tikėti) nors iš dalies būtų nukenksminti.
Paulinos Pukytės „Netikras zuikis“ – ir rimta, ir graudžiai juokinga
knyga. Pirmiausia ji apie žmones, jų estetinius prietarus, etinius
klystkelius, užuojautą keliančias fobijas – apie nuolat birbiantį
aplinkui ir hipnotizuojantį eterį, antrppologų dar vadinamą
civilizacija. Meistriškai nuskenuotos „nepraeik pro šalį” situacijos,
„tipiniai” pašnekesiai, „geriau nesugalvosi” dialogai – visas šis XXI
amžiaus pradžios „dokumentų” vėrinys, suvertas ant sąlyginės
Londono-Vilniaus ašies, taikliai ir be pykčio parodo, koks vis dėlto
(blaiviau pažvelgus) „savotiškas“ yra nūdienos pasaulis: verkti čia ar
juoktis?”
Herkus Kunčius
[…] Paulina Eglė Pukytė – viena iš įdomiausių „gyvenimiškos prozos“ kūrėjų. Jos tekstai gimsta iš gatvėje nugirstų pokalbių, žiniasklaidos kuriamų mitų ir tiesioginių susidūrimų su įvairaus ryškumo „kultūros veikėjais“. Šie kasdieniai pastebėjimai atskleidžia gilesnes šiuolaikinės globalios, susvetimėjusios visuomenės problemas: vertybių krizę, paviršutiniškumą, atšiaurumą, netoleranciją, istorinę ir kultūrinę trumparegystę. Įdomiausia, kad visa tai Pukytė perteikia lengvu, grakščiu stiliumi, subtiliai ironizuodama „natūralų bukumą” ir kaitaliodama pasakojimo struktūrą. Todėl skaityti trumpus, tarsi čia pat gimstančius gyvos literatūros kūrinius ne tik įdomu, bet ir malonu (Barthes’o „teksto malonumo“ prasme). Jei bandyčiau apibūdinti Pukytės rašymą remdamasi ankstesnių rašytojų patirtimis, jos literatūrinių pirmtakų ieškočiau Daniilo Charmso „Nutikimų“, Charles’o Baudelaire’o „Paryžiaus splino“ ir Fedro pasakėčių draugijoje.
Pukytė nuolat spausdina savo tekstus kultūrinėje spaudoje ir jau turi ištikimų skaitytojų. Pirmoji autorės knyga „Jų papročiai“ sulaukė didelio susidomėjimo ir palankių recenzijų. Tai paskatino Pukytę sudaryti antrą knygą – „Netikras zuikis“, čia dar aštriau analizuojamos lietuviško identiteto, šiuolaikinio meno pasaulio transformacijos.
Rašydama apie skirtingas kultūrines lietuvių ir kitataučių patirtis Lietuvoje ir Didžiojoje Britanijoje, Pukytė griauna mentalines sienas ir atveria realią, kasdienišką tėvynainių padėtį, jų refleksiją ir savirefleksiją europiniame kontekste. Naujoje autorės knygoje taip pat gausu netikėtų įžvalgų kino ir šiuolaikinės kultūros temomis […]
Laima Kreivytė
