Ovidijaus „Liūdesio elegijos“ (Tristia) – vienas dramatiškiausių poeto kūrinių, parašytas Tomų mieste prie Juodosios jūros (dabar Konstanca Rumunijoje). Poetą ištremti į Romos imperijos paribį įsakė imperatorius Augustas, tokio griežto nuosprendžio priežastys taip ir liko nepaaiškintos. Tremtyje poetas išbuvo dešimt metų (8–18 m. po Kr.), ten mirė ir buvo palaidotas.
„Liūdesio elegijose“ atsispindi sunkus intelektualaus romėnų poeto likimas. Ovidijus turėjo prisitaikyti ir išgyventi barbarų krašte, kur vyravo svetima kalba, svetimi papročiai, kur nebuvo įprasto Romoje kultūrinio sociumo, kur beveik kas dieną grėsė mirtis.
Elegijos atskleidžia žmogaus ištvermės ir išlikimo galias katastrofiškų išbandymų akivaizdoje, iškelia kūrybos svarbą kaip dvasinės stiprybės ir nemirtingumo garantą.
Šis Ovidijaus kūrinys į lietuvių kalbą išverstas pirmą kartą.
Eugenija Ulčinaitė
