Noelle Hancock — Mano metai su Eleonora

pagal |

Noelle Hancock — Mano metai su Eleonora

Netekusi iš pažiūros stulbinančiai gero pramogų tinklaraštininkės darbo, Noelle Hancock nebežinojo, ko griebtis. Ilgus metus ji rašė apie įžymybių gyvenimus, tačiau pamiršo, kaip gyventi savąjį. Anksčiau ambicijų ir pasitikėjimo savimi nestokojusi jauna moteris pasijuto sugniuždyta ir, rodos, visiškai neteko drąsos, kol kartą įkvėpimą naujam gyvenimui jai padovanojo užrašas ant sienos kavinėje:

„Kiekvieną dieną padaryk vieną dalyką, kuris tave gąsdina.“ ‒ Eleanor Roosevelt

Noelle Hancock nusprendžia paklausyti garsiosios pirmosios JAV ponios Eleonoros Ruzvelt patarimo ir vienerius metus kasdien atlikti po vieną dalyką, kuris baugina. Taip prasideda nuotaikinga ir įdomi istorija – projektas Mano metai su Eleonora. Nuo nardymo su rykliais iki pilotavimo pamokų, nuo pasirodymo komikų vakare iki Kilimandžaro – smagūs ir naują prasmę suteikiantys nuotykiai padeda autorei suvokti, kas ji yra ir kuo gali būti, o tuo pačiu dėsto gyvenimo pamokas, kurios svarbios kiekvienam mūsų.

Noelle Hancock – buvusi New York Observer tekstų autorė, rašiusi ir GQ, Gawker, Us Weekly. Gimė ir augo Hiustone, Teksase, baigė Jeilio universitetą. Gyvena Manhatane su savo papūgėlėmis: Jėzumi ir Stiuartu. Tėvai vis dar tikisi, kad ji grįš prie teisės.

Rašytoja Noelle Hancock: O jeigu kasdien padarytum vieną dalyką, kuris tave gąsdina?

O jeigu kiekvieną dieną padarytum bent vieną dalyką, kuris tave gąsdina? Amerikiečių autorė Noelle Hancock nusprendžia paklausyti garsiosios pirmosios JAV ponios Eleonoros Ruzvelt patarimo ir vienerius metus kasdien atlikti po vieną dalyką, kuris baugina. Taip prasideda nuotaikinga ir įdomi istorija, kuria populiari tinklaraštininkė ir žurnalistė dalinasi leidyklos VAGA neseniai išleistoje knygoje „Mano metai su Eleonora“ (2019). Nuo nardymo su rykliais iki pilotavimo pamokų, nuo pasirodymo komikų vakare iki Kilimandžaro – smagūs ir naują prasmę suteikiantys nuotykiai padeda autorei suvokti, kas ji yra ir kuo gali būti, o tuo pačiu dėsto gyvenimo pamokas, kurios svarbios kiekvienam mūsų.

„Mano metai su Eleonora“ – tai netikėta ir jaudinanti knyga, apie kurią sunku nesiliauti galvojus, net ją perskaičius. Netekusi iš pažiūros stulbinančiai gero pramogų tinklaraštininkės darbo, Noelle nebežinojo, ko griebtis. Ilgus metus ji rašė apie įžymybių gyvenimus, tačiau pamiršo, kaip gyventi savąjį. Anksčiau ambicijų ir pasitikėjimo savimi nestokojusi jauna moteris pasijuto sugniuždyta ir, rodos, visiškai neteko drąsos, kol kartą įkvėpimą naujam gyvenimui jai padovanojo ant sienos kavinėje užrašyta Eleonoros Ruzvelt citata. Dalinamės interviu su rašytoja Noelle Hancock, kuriame ji atskleidžia, kaip nuo tinklaraščio apžvalgininkės tapo memuarų autore, ko pati nesitikėjo įtraukti į savo knygą ir kokius kūrinius skaito paskutiniu metu.

Ar „Mano metai su Eleonora“ buvo pirminis knygos pavadinimas?

Iš pradžių ją pavadinau „Eleonoros Ruzvelt eksperimentas“. Tačiau po savaitės, kai mano agentė nusiuntė pirminį knygos rankraštį leidykloms, ji paskambino, norėdama pranešti, jog visiems šis pavadinimas pasirodė nepatrauklus. Leidyklos atstovų teigimu, jis skambėjo šaltai, trūko emocijos, todėl su tokiu pavadinimu nereikėtų tikėtis sėkmės. Žinoma, apsiverkiau pagalvojusi, kad mano agentė taip apibūdina pačią knygą. Galiausiai būtent ji pasiūlė pakeisti kūrinio pavadinimą į dabartinį, jos žodžiais tariant, šiltesnį, asmeniškesnį. Tik tuomet supratau, kad kalba sukasi visai ne apie knygą.

Ar rašydama šią knygą patyrėte netikėtumų – galbūt į jos siužetą įtraukėte epizodą ar veikėją, kurio nebuvote suplanavusi?

Iš tiesų, visai neplanavau rašyti apie savo šeimą, ypač jaunesnę sesę, kuriai tuomet tebuvo keturiolika. Skaitytojams atskleisdama atsiminimus apie savo šeimos narių gyvenimo detales, jaučiausi, tarsi būčiau juos išnaudojusi. Maniau, kad galėsiu papasakoti šią istoriją neįtraukdama savo artimųjų. Tačiau mano redaktorė Lee Boudreaux perskaičiusi rankraštį pasakė: „Kažko trūksta. Kodėl nepaminėjai savo tėvų? Tikriausia jie turėtų minčių apie šį, pašėlusį savo dukros projektą.“ Aišku, ji buvo teisi, be mano šeimos istorijai trūko gylio. Todėl atsiklausiusi artimųjų, ar jie neprieštarautų, jeigu įtraukčiau juos į savo knygą, gavau sutikimą. Prieš „Mano metai su Eleonora“ pasirodant prekyboje, daviau savo šeimai susipažinti su knyga, ir jiems patiko. Mano mamos teigimu, pavaizdavau ją šauniai!

Ar buvo sunku persiorientuoti nuo tinklaraščio apžvalgininkės iki knygos (memuarų) rašymo, o galbūt priėmėte tai kaip iššūkį?

O Dieve, rašydama knygą jaučiausi kaip trumpų distancijų bėgikas, nusprendęs nubėgti maratoną. Prieš tai mano ilgiausias parašytas tekstas buvo penkiolikos puslapių. Tačiau pamokos, kurias išmokau per kūrinyje aprašomus iššūkių metus man pačiai tapo netikėtai pritaikomos ir naudingos rašymo procese.

Pavyzdžiui, knygoje aprašau pokalbį, įvykusį tarp manęs ir kalnų gido kopiant į Kilimandžarą. Mes buvome susiruošę pradėti savo paskutinę žygio dieną ir pasiekti viršūnę, tačiau man buvo keista, kodėl mes pradedame kopti vidurnaktį. Tai atrodė gana prieštaringai – nejaugi tamsiu paros metu nėra sudėtingiau? Mano gido tuomet pasakė: „kuomet žmonės stengiasi pasiekti viršukalnę dieną, viskas, ką jie mato prieš savo akis tėra kalno statumas ir kiek toli jiems dar kopti. Todėl dauguma pasiduoda dar nepasiekę tikslo. Tačiau kopiant naktį, viskas, ką galime matyti, tėra mažas, apskritas, žibinto apšviestas laukas aplink savo pačių pėdas. Kuomet esame susikoncentravę tik į tai, kaip žingsniuoti dedant vieną pėdą šalia kitos, užduotis atrodo lengviau įveikiama – juk tokiu būdu, žingsnis po žingsnio pasieksite savo tikslą daug greičiau.“

Man atrodo, panašiai yra su knygos rašymo procesu, niekada nereikia persitempti. Rašydama stengiuosi koncentruotis į „čia ir dabar“ – vieną skyrių ar net vieną puslapį. Užuot jaudindamasi ir galvodama apie šimtus puslapių, kuriuos dar liko parašyti. Knygos rašymas gali skambėti kaip sunkiausia užduotis, tačiau jeigu parašysite vieną puslapį per dieną, po dešimties mėnesių jūsų knyga jau bus baigta. Kai mąstai būtent taip, ši užduotis atrodo lengviau įveikiama.

Ar turite rašymo ritualų ar taisyklių?

Kuomet dirbu namie stengiuosi neatidėlioti rašymo proceso, taip pat netikrinti el. pašto, nenaršyti internete, nežaisti su savo augintiniais ir t. t. Taigi dažniau rašau kavinėse, kuriose nėra belaidžio interneto, kad pašaliniai dirgikliai manęs neblaškytų. Na, o tam, kad neerzintų plaukai, paprastai dirbu užsidėjusi skrybėlę, o nagus padengiu specialu laku. Kvaila, žinau, bet veikia!

Kuomet nerašote, ką dar mėgstate veikti?

Esu išprotėjusi kelionių maniakė! Prieš išleisdama savo knygą, tokia nebuvau, kelionės tarsi buvo už mano komforto zonos. Kaip ir nebuvau labai impulsyvi. Bet po metų, kuomet ėmiausi Eleonoros Ruzvelt minties įkvėpto iššūkio (kasdien padaryti po vieną dalyką, kurio bijai) ėmiau trokšti daugiau nuotykių. Todėl palikusi Manhataną, persikėliau į mažą Karibų jūros salą, kurioje gyvena vos penki tūkstančiai gyventojų. Ten apsistojau ir susiradau darbą. Artimiausiuose mano planuose – kelionė į Airiją arba Australiją.

Kokias knygas neseniai perskaitėte ir galėtumėte rekomenduoti?

Neseniai užbaigiau Tinos Fey autobiografinę komediją „Bossypants“, o šiuo metu skaitau Jennifer Egan knygą „Smogikų gaujos apsilankymas“ („A Visit from the Goon Squad“), o eilėje laukia Lauros Hillenbrand romaną „Nepalūžęs“ („Unbroken or Room“). Dar turbūt turėčiau perskaityti Suzanne‘os Collins „Bado žaidynes“, taip?

Interviu parengtas pagal: http://www.unabridgedchick.net/2011/0…

(Visited 5 times, 1 visits today)