Serija: „Švietimas Lietuvos ateičiai #1“.
Pokario partizanų kovos – vienas tragiškiausių ir herojiškiausių Lietuvos istorijos laikotarpių. Lietuva ne tik neteko nepriklausomybės, bet ir pakliuvo į itin atšiaurios totalistinės diktatūros reples. 1944-1953 metais keli šimtai tūkstančių žmonių buvo suimti ar ištremti iš Lietuvos, keliasdešimt tūkstančių žuvo kovodami, visuomenei prievarta buvo brukama neapykanta grindžiama svetima ideologija, niekinamos ir stumiamos iš viešojo gyvenimo tradicinės tautinės ir religinės vertybės.
1944-1953 metų partizaninį karą galima skirstyti į tris etapus: pirmasis – spontaniškas visos tautos priešinimasis okupacijai (1944 07 – 1946 05); antrasis – gerai organizuotų partizaninių junginių kova prieš okupacinės valdžios įsitvirtinimą krašte (1946 05 – 1948 11); trečiasis – vieningos partizanų karinės ir politinės vadovybės koordinuojama veikla ir pasipriešinimo nuslopinimas (1948 11 – 1953 05).
Nijolės Gaškaitės knyga – vienas pirmųjų mėginimų po saugumo archyvų atidarymo sintetiniu žvilgsniu aprėpti partizanų kovas.
Nors parašyta lengvu stiliumi, ši svarbi knyga pateikia apibendrintą, nuodugnia archyvų analize pagrįstą laisvės kovų vaizdą. Dėl temos opumo ji gali sulaukti priekaištų ir iš kairės, ir iš dešinės. Pirmieji bus nepatenkinti šia knyga apskritai, antrieji – kad per daug pasikliaujama sovietiniais dokumentais, ypač dėl partizanų ir ištremtų žmonių skaičiaus.
Bet abiem atvejais pagrindinė kritikos versmė būtų išankstinė nuostata, kurios nepaveikia nei racionalūs argumentai, nei konkretūs duomenys.
Tačiau knyga pravers visiems norintiems susipažinti su šiuo išskirtiniu Lietuvos istorijos tarpsniu.
Būtų netikslu šią knygą laikyti vien istorijos vadovėliu. Ji labai praverstų ir pilietinio bei dorinio ugdymo pamokose. Per partizanų kovas itin ryškiai iškyla daugelis svarbiausių etikos problemų.
