Ne kiekviena priespaudą patyrusi tauta gali pasigirti tokia gausia pogrindžio spauda, kokia buvo leidžiama okupacijų metais Lietuvoje. Nors ir vėlai prabudusi lietuvių tautinė savimonė, be žodinės kūrybos – folkloro, turėjo dar vieną patikimą ir veiksmingą raiškos būdą – laisvąją pogrindžio spaudą. Galbūt kaip tik carinio spaudos draudimo sunkmetis lėmė tai, kad ir žiauriausioms XX amžiaus vidurio okupacijoms Lietuva priešinosi ne tik ginklu, bet ir rašytiniu žodžiu.
Kitas laikas, kitos politinės sąlygos lėmė ir kiek kitokį nei carinės priespaudos metais (kai laikraščiai buvo spausdinami ne Lietuvoje) leidybos pobūdį. Nacių okupacijos metais išsikristalizavo miestų pogrindžio laikraščių leidybos tradicijos. Buvo įkurtos gana stiprios pogrindžio spaustuvės, leidusios laikraščius kelių tūkstančių egzempliorių tiražu. Istoriko Arūno Bubnio duomenimis, vokiečių okupacijos metais ėjo 21 pogrindžio laikraštis, kuriuose aktyviai bendradarbiavo įvairių pasaulėžiūrinių pakraipų Lietuvos inteligentija1. Per pirmąją sovietinę okupaciją itin populiarus tapo operatyvesnis nei spauda visuomenės informavimo būdas -tiesioginis kreipimasis į visuomenę viešai klijuojamais arba slaptai į pašto dėžutes ar kišenes dedamais atsišaukimais.
