Mano turbano paslaptis

Nadia Ghulam – afganistanietė, kuri dešimt metų praleido apsimetinėdama mirusiu broliu tam, kad šeimai uždirbtų pinigų. Agnes Rotger – žurnalistė ir rašytoja, kuri užrašė Nadios istoriją biografiniame romane „Mano turbano paslaptis: tikra išgyvenimo istorija“. Knyga laimėjo prestižinį „Prudenci Bertana, 2010“ apdovanojimą.

Nadia Ghulam gimė 1985-tais metais Kabule, pasiturinčioje šeimoje. Nadios vaikystė buvo gana nerūpestinga. Ji ėjo į mokyklą, žaidė su seserimis ir broliu Zelmai. Tačiau, kai mergaitei buvo aštuoneri metai, viena bomba sugriovė šeimos namus ir visą gyvenimą. Nadia praleido šešis mėnesius ligoninėje, kur ištvėrė keturiolika operacijų. Jos veidas buvo sužalotas, dalis šeimos narių žuvo, namai prarasti.

Nadiai buvo 11 metų, kai Talibanas perėmė Afganistano kontrolę, ir ji nusprendė persirengti berniuku bei apsimesti mirusiu broliu Zelmai tam, kad galėtų viena išeiti iš namų, dirbti ir aprūpinti motiną bei seseris.

Tikra istorija paremtoje biografinėje knygoje „Mano turbano paslaptis: tikra išgyvenimo istorija“ žurnalistė Agnes Rotger pasakoja istoriją, kuri sujaudins tiek jaunimą, tiek suaugusiuosius. Knygos veikėja – stipri, drąsi mergaitė, kuriai teko greitai suaugaugti ir priimti skaudžius sprendimus, kad jos mylimi žmonės liktų saugūs. Pagal knygos siužetą jau kuriamas filmas.

Knyga „Mano turbano paslaptis: tikra išgyvenimo istorija“ rekomenduojama tiems, kuriems patinka tikri išgyvenimai, biografijos, istorinis žanras, taip pat tiems, kurie nori nusikelti į tolimus kraštus bei domisi rytų šalių tradicijomis. Šiandien Nadia Ghulam gyvena Katalonijoje, kur ir susidraugavo su rašytoja Agnes Rotger.

Agnes Rotger – ispanų žurnalistė, redaktorė, rašytoja. Ji bendradarbiauja su įvairiais žurnalais, tokiais kaip „Sàpiens“ , „Discover Catalonia“ ir kiti. „Mano turbano paslaptis: tikra išgyvenimo istorija“ – pirmasis jos romanas. Jį rašytoja sukūrė bendradarbiaudama su savo drauge afganistaniete Nadia Ghulam.

Iš katalonų kalbos vertė Carmina Daban Sunyer ir Dovilė Kuzminskaitė.

Sudomino trumpas aprašymas? Atsiliepimuose teigiama, kad knyga patiks tiems, kurie skaitė „Aš esu Malala“. Kviečiame knygą įsigyti internetu, o vėliau parašyti savo apžvalgą. Juk jų dėka knygas išsirinkti ir pirkti online tampa paprasčiau. Apsispręsti padės ir aprašymai, santraukos, ištraukos, knygos formatas ar puslapių skaičius. Išsirinkote? Prieš užsisakydami ledinį dar patikrinkite mūsų gerų kainų pasiūlymus, akcijas bei išpardavimus, nes visada turime įdomių knygų pigiau!

„Mano turbano paslaptis“ pasakoja skaudžiai tikrą afganės Nadios Golam išlikimo istoriją, alsuojančią laisvės ir laimės troškimu. Gyvendama šalyje, kurioje moterys neturi beveik jokių teisių, Nadia yra verta viso pasaulio pagarbos už ryžtą, atsakomybę, drąsą ir atsidavimą šeimai.





Aštuonmetė Nadia auga pasiturinčioje šeimoje Kabule drauge su vyresniu broliu Zelmai ir dviem jaunesnėmis seserimis. Ji lanko mokyklą ir džiaugiasi nerūpestinga vaikyste. Tačiau, Afganistane kilus pilietiniam karui, vieną dieną į Nadios šeimos namus pataiko bomba ir mergaitė sunkiai sužalojama.

Sulaukusi vos vienuolikos, Nadia ryžtasi apsimesti berniuku, kad išmaitintų šeimą. Pasivadinusi brolio Zelmai vardu, ji tarsi pasikeičia iš esmės: meluoja, sukčiauja, pykstasi su mama, išsisukinėja, nuolat persekiojama baimės, kad jos paslaptis bus išaiškinta. Kad apsaugotų mylimus žmones, ji turi visiškai atsisakyti savo mergaitiškos prigimties, sumokėdama didžiulę kainą.





Mama rėkia, nenustygstančiomis rankomis keldama ant manęs užvirtusius cemento ir kreidos gabalus. Jos išsigandusios akys ieško bent kokio nors gyvybės ženklo mano aštuonerių metų kūne. Ant mūsų namo ką tik nukrito bomba. Mama puola gesinti mano kūno liepsnas savuoju, apkabina, tarsi trokštų taip grąžinti man gyvenimą. Jai nesvarbu, kad ir pati apdega, nesvarbu, kad ji – sunki, nevikri moteris, nesvarbūs dūmai ir nuolaužos, per kelias sekundes mama išneša mane iš ten, kur tikriausiai galėjo būti mano kapas. Tik atsidūrus lauke, patikrinus, kad vis dar kvėpuoju, mamai pritrūksta jėgų. Tada ji ima smarkiai drebėti ir kartoti mano vardą, lyg gyvenime nebegalėtų sustoti: „Nadia, Nadia, Nadia, Nadia...“ Tai ir bus paskutinis kartas, kai mama kreipsis į mane tokiu vardu mūsų namuose Kabule. Kitą kartą, kai turėsim namus, aš būsiu mūsų šeimos vyras.