Mykolas Sluckis — Adomo obuolys

pagal |

Mykolas Sluckis — Adomo obuolys

Romane „Adomo obuolys“ žmogaus psichika padėta tarsi po padidinamuoju
stiklu. Žmogaus psichikoje atsiveria keli vidiniai sluoksniai
(intelektualinis, moralinis, biologinis), tarp kurių vyksta nuolatinė
trintis. Valingą ir drovų Augustiną Kamanį drasko dirglus erotinis
instinktas, kaip ir Leoną Blumą J.Joyce’o romane „Ulisas“, užkrečiąs
visus jo pojūčius nervingu irzlumu ir virstąs neretai šizofrenišku
košmaru. Kiekvieną jo poelgį paralyžiuoja skeptiška savistaba, kuri
įkyriai byloja apie aš menkumą ir pastangų bergždumą. Jis norėjo
tyrinėti biologinio paveldimumo mechanizmą, bet paveldimumo teorija
pokario metais buvo paskelbta reakcinga, ir jauną mokslininką permetė į
siloso tematiką, vėliau į durpinių puodelių tematiką. Jis negalėjo
protestuoti, nes „burną kietai užčiaupė brolis“ – avantiūristas, 1940m.
įstojęs į komjaunimą, o, atėjus hitlerininkams, stojęs tarnauti
okupantams, vėliau išmovęs už jūrų marių. Baimė, kad darbe sužinos ir
paklaus – o ką gi veikė tavo brolis, kur jis dabar – verčia Augustiną
Kamanį baikščiai taikytis prie esamų aplinkybių, nedrįstant ko nors
reikalauti ar ginti save. Augustino Kamanio drama – konformisto
(prisitaikėlio) drama, nustatyta istorijos aplinkybių. Sąmonės
susiskaldymas ir žmogaus kaip asmenybės žlugimas nevirto autonominiu
(savarankišku) procesu, o turėjo aiškias visuomenines priežastis, tik
giliau paslėptas. 

(Visited 2 times, 1 visits today)