Matilda Olkinaitė (1922–1941) – jauna Lietuvos žydų poetė, kūrusi lietuvių kalba, nužudyta Holokausto metu. Gimė Panemunėlio miestelyje (Rokiškio rajone), vaistininko šeimoje. Baigė Rokiškio J. Tumo-Vaižganto gimnaziją. Studijavo prancūzų kalbą ir literatūrą Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetuose. Nuo 1932 m. skelbė eilėraščius ir prozą Lietuvos spaudoje, rengė debiutinį poezijos rinkinį. 1941 m. liepos 10 d. lietuvių žydšaudžių buvo žiauriai nužudyta Kavoliškio miške prie Rokiškio kartu su Olkinų ir Jofių šeimomis. Matildos eilėraščių sąsiuvinį išgelbėjo kunigas Juozapas Matelionis, 1941 m. paslėpęs jį Panemunėlio bažnyčioje, po altoriumi įrengtoje slėptuvėje. XX a. 9-ajame dešimtmetyje jį atrado disidentas, vargonininkas Alfredas Andrijauskas, perdavęs saugoti profesorei Irenai Veisaitei. Vėliau profesorei pavyko atrasti ir 1940–1941 m. rašytą poetės dienoraštį – tragiškų istorinių metų ir jos vidinio gyvenimo dokumentą. 2018 m. liepą Veisaitė šiuos rankraščius perdavė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui, patikėdama parengti ir išleisti Matildos knygą.
„Atrakintas dienoraštis” – tai pirmą kartą iš užmaršties iškylanti poetės kūrybos visuma. Knygą sudaro Matildos dienoraštis, eilėraščiai ir mažoji proza, biografinė medžiaga ir nuotraukos, surinktos iš įvairių valstybinių ir asmeninių archyvų. Kūrybos publikacijas lydi sudarytojo Mindaugo Kvietkausko įvadinis straipsnis, Irenos Veisaitės palydimasis žodis, rašytojos Laimos Vincės esė „Nutildyta mūza”. .
Irena Veisaitė knygoje pasakoja apie Matildos kūrybos atradimą ir išgelbėjimą: „Kai man į rankas pateko Matildos eilėraščių sąsiuvinis, tiesiog fiziškai pajutau: turiu suteikti jai balsą, kad išgirstų kiti. Perskaičiusi jos eilėraščius, supratau, kad ji labai daug ką nujautė ir norėjo būti išgirsta, kalbėti „minioms ir tautoms”. Ji jau suvokė turinti poetės pašaukimą, buvo labai jautri, giedros dvasios. Kartu linkusi į apmąstymus: rašė turinčius filosofinę prasmę eilėraščius, tarkime, apie Kainą ir Abelį. (…) Džiaugiausi, kad savo eilėse Matilda reiškė meilę Lietuvai, kad dienoraštyje nepritarė komunistams, nors tuo keliu ėjo jos brolis. Nežinau, kiek naktų nemiegojau, gavusi jos sąsiuvinį…”
„Ši knyga yra pirmoji išsami ir reprezentatyvi Matildos Olkinaitės kūrybinio palikimo publikacija. Tai ne tik svarbus literatūros šaltinis, bet ir moralinė duoklė, kurią būtina atiduoti, prikeliant iš užmaršties Holokausto metais be laiko nutildytą jaunos Lietuvos žydų poetės talentą.”
Mindaugas Kvietkauskas
