Alma Karosaitė — Mikė, Milda ir Matilda

pagal |

Alma Karosaitė — Mikė, Milda ir Matilda

Nepailstanti A.Karosaitė išleido net du poezijos rinkinius vaikams: Nosytės tiesumu ir Mikė, Milda ir Matilda. A.Karosaitės eilėraščiai išlaiko ekspresyvų stilių, yra žaismingi, dinamiški, poetiškai įtaigūs, grakščiai sueiliuoti, kelia smagią nuotaiką, praskaidrina vaikų kasdienybę. Jų žavesys kyla iš netikėtų situacijų, netyčia nutikusių įvykių, staigių minčių: trys zuikučiai blaškosi po giraitę ieškodami pasakų knygelės, kurią prieš miegą skaitė ir pametė, liūdi asilėlis, nes nenori būti asilo vaiku, dūksta ir visus smagiai gąsdina „laisvas kaip vėjas, kaip paukštė, kaip aidas” Sargiukas, naivus kaip vaikas meškiukas Dručkis uosto gėlę, tikėdamasis rasti medaus, bet jam įkanda bitė, vilkui skauda ne bet kokį, o proto dantį, žuvys rašo skundą upės direktoriui, Murkliukui apsvyla uodega, ir jis „rėkė taip plonai,/ Kad užvirė didysis puodas”, jurginas išsigąsta naktį laukiamos šalnos. A.Karosaitės eilėraščiuose nemažai paradoksalių, komiškų situacijų, juoko, kylančio iš lyrinio subjekto vaikiško nepatyrimo, nuoširdumo, judrumo. Kasdienybė tampa smagiu vaiko išdaigų pasauliu. A.Karosaitė ir pati teigia, kad jos eilėraščiai „mergaitėms ir berniukams apie juos pačius”. Iš ankstesnių jos knygelių pažįstamas Mikė – tai išdykęs tinginė-lis, neatliekąs namų darbų ir gaunąs dvejetukus. Jam vis nesiseka: sviedinukas pataiko į vinį, išardęs žadintuvą, pramiega filmukus ir nenueina žaisti futbolo, katinas Murklys suėda jo pagautą didžiulę lydeką, važiuodamas mopedu, Mikė atsiduria griovyje, o įgėlus bitei, jo nosis išpampsta kaip gaublys. Mikės svajonė būdinga daugeliui šiuolaikinių vaikų – sukonstruoti tokį dviratį, kad iš antros klasės patektų tiesiai į penktą ir aplenktų visus pirmūnus. A.Karosaitė nuolat gretina dvi mergaites – gerai besielgiančią darbščiąją Mildą ir tinginėlę, netikšą Matildą. Didaktinė eilėraščių potekstė akivaizdi, tačiau A.Karosaitė žavisi spontaniška vaiko prigimtimi, gyvybingumu, ne pamokslauja dėl netinkamo elgesio, o tik parodo situacijas, kuriose lyrinio subjekto elgesys kelia juoką, verčia stebėtis ir skatina elgtis kitaip. Nors toks žaidimas kontrastais – gero ir blogo elgesio pavyzdžiais – ilgainiui pradeda varginti ir atrodo, kad poetė tuo piktnaudžiauja, vis dėlto nepaprastai blankios 1997 metų vaikų poezijos kontekste A.Karosaitės eilėraščiai džiugina poetiniu raštingumu ir išmone.