„Aišku viena: priešybė sunkumas – lengvybė yra slaptingiausia ir daugiausia reikšmių turinti priešybė.“ Šis Milano Kunderos romanas – labiau negu – kiti yra apie meilę. Tomas ir Tereza. Ar tempti ant pečių praeities naštą, kaip daro Tereza, ar vietoje jos rinktis būties lengvybę kaip Tomas ir Sabina, jo draugė ir meilužė, kuri vienintelė supranta šį mėgstantį vilioti gydytoją? Jis tyrinėja moteris tarsi skalpeliu pjaustytų kokį medicinos tyrimo objektą. Nežinia, kuris kryptis lengviau pakeliama – paradoksų meistras Kundera siūlo į viską pažvelgti skirtingų veikėjų akimis. Netgi šuo Kareninas turi teisę į savo skyrių knygoje. Tačiau netrukus toks netikrumo persmelktas veikėjų judėjimas pasirodo esąs ir dialektinis svarstymas, svyruojantis tarp mąstymo ir poetinės beprotybės – ir naštą, ir lengvybę pasirinkti vienodai sunku… /ir našta, ir lengvybė vienodai sunkūs pasirinkti.
,
Recenzija
Recenzijos autorius: © Justinas Žilinskas,
Ar galima parašyti romaną, kuriame susipintų beveik psichoanalizės teorijos lygio meilės, ištikimybės ir pavydo analizė, niūrūs nepavykusios 1968 m. Čekijos revoliucijos – „Prahos pavasario” – atgarsiai, išvengiantys bet kokio politinio banalumo, kažkas panašaus į siužetą, kurį tempia – stumdo ne visai įprastiniai veikėjai? Ar galima į vieną kūrinį sudėti romaną ir esė? Ir kad tai būtų nenuobodu? Na, ir pagaliau, ar galima tokia koše maloše pradėti pasaulinę literatūrinę karjerą? Pasirodo, galima. Ir visa tai – apie M. Kunderos „Nepakeliamą būties lengvybę”, kažkodėl dar neperleistą ištikimos rašytojo draugės – leidyklos „Tyto Alba”. Ne, tai nėra lengvas skaitinys. Knyga tikrai neužburia siužetu, giliosios mintys pateikiamos irgi ne visai įprastai, tad pora šimtų puslapių verčiasi gana lėtai. Tačiau ji priverčia labai, labai rimtai susimąstyti – apie viską: gyvenimą, jo prasmę, ištikimybę, lojalumą, drąsą, socialistinio ir kapitalistinio pasaulio gyventojų mentaliteto skirtumus ir dar aibę, aibę dalykų. M. Kundera moka sukelti sumaištį viduje, pajudinti, priversti persvarstyti, rodytųsi, neginčijamas tiesas. Ir dar jis moka įtikinti – įtikinti, kad apie savo herojaus vidų ir išorę žino viską. Viena vertus – tai žavi, kadangi įspūdis tolygus skulptūros apžiūrėjimui – ji nepajudės, nepasikeis. Kita vertus – tai trikdo, nes dingsta netikėtumas. Be abejo, tą išbaigtumą, išsamumą lemia šio kūrinio specifika, kadangi jo žanrą aš įvardinčiau romanu – esė. Mat šalia Tomo, Terezos, Sabinos ir Franco istorijų, jame yra daug pačių įvairiausių pamąstymų, pasvarstymų ir kito. Viskas atrodo maždaug taip: mes sužinome tam tikrą faktą iš herojų gyvenimo, tada tas faktas išanalizuojamas iš herojaus pozicijos, o galiausiai – atsispiriama nuo to fakto, kad būtų pasakyta dar daugiau protingų minčių ir galiausiai grįžtama prie herojų. Gali būti ir vice versa – ilgai samprotaujama apie kokį nors dalyką, pvz., sunkumo – lengvumo santykį, kičą, šūdą, kol galiausiai prisimenama, ką apie tai mano herojus… Kūrinys, be abejo, tiesiog užtvindytas Kunderiška erotika – kaip gi kitaip galėtų būti romane apie meilę, ištikimybę, pavydą? Tačiau kuo Kunderiška erotika skiriasi nuo kitokios – paaiškinti ne taip lengva. Galbūt tuo, kad ją galima pavadinti „akylo stebėtojo” ar „nejaudina, bet įdomu – ir ką gi ten žmonės randa”? Mat erotinis veikėjų gyvenimas yra viena iš centrinių kūrinio ašių, nes būtent ten herojai susikuria milžinišką kiekį problemų. Įdomiausia, kad netgi užsimenant apie rusų okupaciją po „Prahos pavasario”, randami ryškūs erotiniai akcentai – okupantų grubiai išprievartautos šalies merginos trumpais sijonėliais malasi aplink tankus su trispalvėmis ir siutina peralkusius kareivius… Vis dėlto, kertinė knygos tema – tai neištikimybė. Autorius ieško neištikimybės priežasčių, randa jų begales, bet vėlgi – nei ją smerkia, nei aukština. Tiesiog tarsi pasideda ant lėkštelės ir knebinėja: štai dėl to Tomas negali būti ištikimas, o dėl to – Sabina. Ir net Francas neliks ištikimas, nes nutiks štai taip… Kiek žinau, daug ką būtent ši studija ir sužavi, autorius, rodos, pažvelgia į visus įmanomus neištikimybės kampučius. Bet man, tiesą sakant, labiau patiko kitos knygos vietos – pvz., apie Franco ir Sabinos „žodyno” skirtumus, t.y., kaip skirtingai kiekvienas iš jų supranta tą patį žodį; pasakojimas apie „kovotojus už taiką” Kambodžos pasienyje; liūdnas nekolaboravusių Čekijos inteligentų likimas, Karenino liga… Beje, romaną galima aprašyti ir taip: „nepataisomas lovelasas daktaras Tomas veda meilės ištroškusią Terezą, bet nesugeba jai būti ištikimas, užmiršti ankstesnių meilužių – ypač fotografės Sabinos. Deja, liūdnas likimas ištinka Tomo ir Terezos tėvynę – po okupacijos jie priversti emigruoti į Šveicariją, tačiau ilgai ten neištveria ir vėl grįžta į gimtąją Čekiją, kur karaliauja okupantas, siekiantis visais įmanomais būdais palaužti paskutinius net ir morališkai besipriešinančios inteligentijos likučius” – tai irgi nebūtų melas… P.S. Prisipažinsiu – knygą įveikiau tik iš trečio karto. T.y., pirmus du kartus tiesiog numečiau nebaigęs, bet pagaliau – ėmiau ir perskaičiau „likbezo” programos pagrindu. Nesigailiu.
