Michail Šiškin — Veneros plaukas

pagal |

Michail Šiškin — Veneros plaukas

Michailo Šiškino (g. 1961) rašoma literatūra koreguoja laiko ir erdvės sampratą, ji laisva nuo moralizavimo — atveria kitokią, ryškiau matomą Rusiją, skatina refleksiją, suteikia galimybę prisiliesti prie tautos savimonės klodų. Paradoksas — pats rašytojas šiuo metu gyvena ne Rusijoje ir tuo pačiu tarsi patvirtina taisyklę, kad iš toliau geriau matosi ir ydos, ir gerovės.
Romane Veneros plaukas aprėpiamos temos, pralenkiančios pačią aktualumo sąvoką: tikėjimas ir dvasingumas, sugebėjimas mėgautis pralekiančia grožio akimirka mirties akivaizdoje ir meile; etiniai, žmogiškieji pasirinkimai atskleidžiami per personažų paveikslus ir filosofinius dialogus, persunktus mitologinėmis reminiscencijomis.
Iš pažiūros nesudėtingas siužetas — keturi’ audžia romano meninį pasaulį: Šveicarijoje prieglobsčio siekiančių pabėgėlių istorijos, pasakojamos rusų kalbos vertėjui-vertikui; pastarojo meilės istorija Italijoje; laiškai sūnui, kuriuose atsispindi ir mitologiniai, istoriniai pasauliai, cituojami iš vertiko skaitomų knygų; ir Izabelos, dainininkės, kurios biografiją jis norėjęs parašyti, dienoraščiai. Įdomu tai, kad visos šios istorijos, daugiau ar mažiau, turi antrą — autobiografinį — dugną. O autoriui būdingas prozos žodingumas, muzikalumas ir plastika, tirštas psichologizmas, lyginami su Ivano Bunino, Vladimiro Nabokovo stiliais, romane Veneros plaukas vešėte veši, be to, atsklinda Jameso Joyce’o Uliso ribuliai.
Tai antrasis Michailo Šiškino romanas lietuvių kalba (pirmas, Laiškų knyga, pasirodė 2011, „Vaga“). 2005 m. Veneros plaukas pelnė paradoksaliausios literatūrinės premijos — „Nacionalinio bestselerio“, o 2006 m. — „Didžiosios knygos“ trečiosios vietos apdovanojimus.

(Visited 1 times, 1 visits today)