Reginys buvo įspūdingas: seras Melifaras, judriausias visų Pasaulių žmogus, nė nekrustelėdamas sėdėjo ant grindų, sukryžiavęs kojas. Beprasmis jo plačiai atmerktų akių žvilgsnis buvo įsmeigtas į kažkokius nežinomus tolius… Paprasčiau sakant, labiau už viską pasaulyje tai priminė stiklo karoliukų, puošiančių negyvą kokios nors pigios lėlės fizionomiją, žvilgsnį. Jo kairėje rankoje buvo suspausta mažytė dėžutė…
Makso bičiulis Melifaras panyra į saldžiuosius Gravio sapnus – mirtiną ir nežemiško malonumo glėbį. Kad išgelbėtų draugo gyvybę, Maksas leidžiasi į klajones raudonaisiais Chmiro dykumos smėlynais ieškodamas miesto… kurio nėra! Bet kas žino, gal užkerėto Čerchaulos miesto vartai jam atsivers? Juk ten, kur žengia pašėlęs Maksas, žengia stebuklai, paslaptys ir sėkmė.
